Atostogos Lietuvėlėje

Liepos mėn. mes atostogavome Lietuvoje. Nemažai laiko praleidome prie jūros - Juodkrantėje, Nidoje (aplankėme Tomo Mano muziejų), buvome ir Smiltynėje (delfinariume bei Jūrų muziejuje).

Taip pat ėjome barti per daug įsijautusių kormoranų:

Įsigijome vieną skudurinę raganaitę namams (sako laimę neša, nes piktas dvasias šluota išvaiko):

Labai skaniai valgėme "Kapitono" žuvį (savoriną)...

... lydėjome saulę...

... iš Juodkrantės į Nidą plaukėme laivu "Smiltynė".

Keli kadrai iš Nidos:

Juodkrantėje beeidami į Gintaro įlanką, sustojome pasigrožėti vikšreliu:

Vilniuje Angelo su seneliu iš peties lošė šachmatais:

Lankėmės ir Trakuose - negalėjom pietums neužsisakyti kibinų ;)

Grožėjomės Sereikiškių parku, o kur dar Belmontas ir nuotykiai belaipiojant medžiais ir beskraidant greitosiomis trąsomis :D

Buvome pakilę ir į Televizijos bokštą:

Lankėm gyvus ir mirusius Širvintose:

O šis lėktuvas mus parskraidino namo į Vokietiją:

Tik grįžę vėl krovėmės lagaminus, bet apie tai kitą kartą ;)

Pirmasis kalendorinės vasaros savaitgalis

Nuo vakar pas Angelo "apsigyveno"  visas tuntas dinozaurų iš mūsų miestelio vaikų "Trödelmarkt". O jau Angelo laimingas, kaip iki Mėnulio ir atgal, juk jis tik dinozaurais ir gyvena pastaruoju metu.

O šiandien mudu su Angelo išsiruošėme į ne tokią jau ir trumpą išvyką dviračiais. Nuvažiavome į gretimą miesteliuką prie ežero aplankyti planetų. 

Bet ir šį kartelį ne visas jas pamatėme (tik nuo Saulės iki Saturno), nes susidomėjome laipiojimu medžiais. Šis pramogų parkas mūsų apylinkėse šviežut šviežutėlis.

Taip jau gavosi, kad Angelo išbandė vaikams skirtą trasą. Baimės nė lašelio, o juk kažkada jis aukščio bijojo... 

Angelo labai profesionaliai kabino karabinus jiems skirtose vietose. Be jokių sunkumų du kartus įveikė trasą.

 Buvo labai sąžiningas - vienoj vietoj jam sunkiai sekėsi užkabinti karabinus (jo virvės šiek tiek susipainiojusios, todėl ir trumpesnės buvo), aš norėjau duoti savo ranką ir jam leisti eiti per tą atkarpą neprisisegusiam. Angelo tuoj užprotestavo, kad taip negalima, kad bent vienu karabinu prisisegus reikia būti... Va, va... :D

Ir dar - paskutinė trasos dalis buvo mini skrydis. Angelui jis labai patiko. Aš jam pasiūliau pakartoti tą paskutinę atkarpą (jį norėjau užkelti). Angelo galvą pakraipė, sakydamas, kad reikia nuo pradžių pradėti ir visą trasą pereiti. Kaip tarė, taip ir padarė.

Bestebėdama Angelo, prisiminiau savo nuotykius Belmonte. Buvo be galo be krašto smagu! Laukiu nesulaukiu, kada aš turėsiu progos palaipioti, ypač paskraidyti. Nesvarbu kur :) 

Belmonto nuotykių parkas

Jau rugsėjo mėnuo įpusėjo, o aš dar nebaigiau jums pasakoti apie liepos mėn. atostogas Lietuvoje... ;)


Aną kartą minėjau Belmontą, o apie jo pramogų parką parašysiu šiandien.

Tai gi, Belmonto ekstremalioms pramogoms aš negalėjau atsispirti. Tiesa, pradžioje tikrai dvejojau, lipti į tuos medžius ar nelipti, o jei jau lipti, tai kokią trasą pasirinkti.

Perskaičiusi aprašymus,  norėjau iš karto eiti į Mėlyną trasą. Gerai, kad instruktorius mane įkalbėjo pradžiai pabandyti paprastesnę, Žalią trasą. Akivaizdu, kad buvau pervertinusi savo sugebėjimus. Pasirodo aš visai neturiu jėgų (raumenų) rankose, nes jau trasos pradžioje buvau tokia pavargusi, kad nebegalėjau toliau judėti.

Paskui suėmiau save į nagą (mano mama ir Angelo mane stebėjo iš apačios ir "palaikė") ir vis gi lėtai, kaip vėžlys, bet baigiau visą trasą.

Tiesa, pasitaikė kelis kartus proga truputėlį "paskraidyti"... Va čia tai malonumas buvo!

Gerai, kad aukščio visai nebijojau....

... todėl iš karto pasiryžau desertui imti ir nučiuožti su "Zip Line"! Nuotraukos nėra, nes per greita buvau :)




Labai lauksiu komentaruose jūsų atsiliepimų apie šį bei kitus Vilniaus (Lietuvos) ir viso pasaulio nuotykių (karstymosi po medžius) parkus.

Atrakcijonų ir laisvalaikio parke "Schloss Beck" (Trečia dalis)

Tai gi, čia istorijos apie geltonąjį pilies vaiduokliuką tęsinys (nuotraukos):

Ir laiminga pabaiga!

Gaila, kad ši apžvalgos/pasivaikščiojimo aikštelė buvo uždaryta remontui. Mums taip norėjosi pasivaikščioti medžių viršūnėmis...

Norintys pavažinėti vežimaičiu ir pavadelioti arkliuką, turėjo įmesti monetą.

Kaip džiaugsmingai Angelo geras dvidešimt minučių šokinėjo ant batuto. Nuo jo nulipti nebenorėjo.

Iš suvenyrų parduotuvėlės išėjome netuščiomis:

Iki pasimatymo, vaiduokliukai Beck!

Sugrįžti į šį laisvalaikio ir atrakcijonų parką būtų visai smagu. Bilietų kainos nesikandžioja. Parkas tik už keliasdešimt kilometrų nuo mūsų namų. 4-10 metų vaikams ten tikras rojus.

Pirma dalis.

Antra dalis.