Jau kelis kartus pasitaikė, kad tuo pačiu autobusu su mumis važiavo viena neįgali mergina su savo tėveliu. Ji sėdėjo vežimėlyje, nevalingai mojavo rankomis ir leido padrikus garsus. Angelino ją stebėjo visą kelią. Ir kartojo (!) jos veiksmus. Merginos veide nušvito šypsena, akys spinduliavo. Tikiu, kad jai patiko Angelino draugija.
Kai išlipom iš autobuso, aš Angelui pasakiau tai, ką jis ir pats matė, kad ta mergina, negali vaikščioti, ir nemoka kalbėti, nors ir labai norėtų.

Kviečiu paskaityti nuostabų tekstą apie tai, kaip jaučiasi tėvai, kai jiems gimsta neįgalus kūdikis: angliškai ir lietuviškai (iš Austėjos blog`o).