Atsikėlem šį rytą ankstokai, jau galvojom eiti pasivaikščiot po pusryčių, bet pradėjo taip smarkiai lyti, kad nesinorėjo net nosies iš namų kišti. "Lyja lyja lietus, per karaliaus pietus, karalienė knarkia, karaliukai verkia ..." - padainavau Angelinui.

Spalvinom knygelę. Ten kur ryškiau - mano darbas, o kur tokios blankios linijos ir kur tušinuku pripaišyta - Angelino pasistengė. Įdedu vieną šių metų vasario mėn. darbelį (Angelinui buvo 11 mėn.) ir du šiandienos.

Aš dažnai Angelinui sakau:

- Angelino, ti voglio tanto bene. (Aš tave labai myliu.)

Angelo manęs paklausia:

 - Papà?

Aš jam:

- Anche papà ti vuole tanto bene. (Taip, ir tėvelis tave labai myli.)

Tada Angelino susidomi:

- Macchina? (Mašina?)

Aš jam:

- No, la macchina non ti può volere bene, perché non ha il cuore. (Ne, mašina tavęs negali mylėti, nes ji neturi širdies.)

Toliau Angelo mane kamantinėja:

- Ade (=cane)? (Šuo?)

Aš jam:

- Sì. (Taip.)