Pleputis Angelino mus kas dieną stebina. Sukaupiau nemažai dar neužrašytų pokalbių su juo.

Aš kalbu su Angelo:
- Angelino, come si chiama tuo papà? (Kuo vardu tavo tėtis?)
- ... papà... papà... Čano! (=Luciano)
- Come si chiama tua mamma? (Kuo vardu tavo mama?)
- ... mamma... mamma... Ele! (=Eglė)
- Tu come ti chiami? (Kuo tu vardu?)
- Andži!

Rytais Angelino stebi, kaip tėvelis barzdą skutasi.
Tik ir girdisi:
- Papà, baba (=barba)! (barzda)
Angelino sau tapšnoja per žandukus, sakydamas:
- Anži... baba (=barba)!
Mes jam paaiškinam:
- Angelino, quando tu diventerai grande come papà, anche tu avrai la barba. (Kai tu užaugsi, ir tu turėsi barzdą.)
Angelo:
- Mamma... baba (=barba)? (Ar mama turi barzdą?)
Aš:
- No, non ce l`ho. (Ne, aš neturiu barzdos).
Kai Angelino valgo manų košę, tai (ne)tyčiom išsitepa ja smakrą ir žandus, ir patenkintas atreportuoja "baba (=barba)!"

Spalio pabaigoje uodai labai stipriai sukandžiojo Angelinui veidą. Dabar kai jis pamato kokį spuogiuką ant mano veido, tuoj susijaudina/susinervina visas ir šaukia " ai ai ai zanza (=zanzara) (uodas) mangia (valgo) am am am!".

Štai kokią aš itališką lopšinę niuniuoju Angelinui prieš einant miegučio.