Sąsiuvinukas.

Bruno Ferrero

Turistas atsitiktinai sustojo netoli lygumose paskendusio gražaus kaimelio. Keliauninko dėmesį patraukė nedidelės kapinaitės, apjuostos šviesia medine tvora, pilnos medžių, paukščių, nuostabių gėlių. Vyriškis ėmė iš lėto žingsniuoti tarp baltų paminklinių akmenų, išsibarsčiusių medžių paūksmėje. Pradėjo skaityti užrašus. Pirmas: Džiovanis Taregas, gyveno 8 metus, 6 mėnesius, 2 savaites ir 3 dienas. Šioje vietoje palaidotas toks mažas vaikas… Susidomėjęs perskaitė šalia stovinčio paminklo užrašą: Denis Kalibas, gyveno 5 metus, 8 mėnesius ir 3 savaites. Dar vienas vaikas… 
Ėmė skaityti užrašus vieną po kito. Visi buvo panašūs: vardas ir tikslus mirusiojo gyvenimo laikas, tačiau ilgiausiai gyvenęs žmogus tebuvo vos perkopęs 11 metų… 
Širdį suspaudė skausmas, žmogus atsisėdo ir pravirko. Pro šalį ėjęs senolis sustojo ir tylomis žiūrėjo į verkiantįjį, o paskui paklausė, ar šis apraudąs kokį giminaitį.

“Ne, ne, ne giminaitį,- atsakė turistas. – Tačiau kas gi vyksta šiame krašte? Kokios negandos kankina šį kaimą? Koks klaikus prakeiksmas lydi šiuos žmones, kad jie visi miršta vaikystėje?” 
Senolis nusišypsojo ir tarė: “Nusiraminkite. Nėra jokio prakeiksmo. Tiesiog čia vadovaujamės vienu senu papročiu. Kai jaunuolis sulaukia penkiolikos, tėvai jam padovanoja sąsiuvinuką, tokį kaip šis, kurį laikau pasikabinęs ant kaklo. Nuo tada – pagal tradiciją – kaskart, kai tik patiria stiprius jausmus, jis atsiverčia sąsiuvinuką ir pažymi, kiek laiko truko didžiulės, tikros laimės pojūtis. 
Įsimylėjo… Kiek laiko truko karšta aistra? Savaitę? Dvi? Tris savaites su puse? Po to… kiek laiko truko pirmojo bučinio jaudulys? Minutę su puse, bučinio metu? Dvi dienas? Savaitę? O nėštumas ir pirmojo vaiko gimimas? Draugų sutuoktuvės? Trokštama kelionė? Susitikimas su grįžusiu iš tolimų kraštų broliu? Kiek laiko truko šių įvykių sukelti malonūs jausmai? Valandas? Dienas? Taip nuolatos sąsiuvinuke žymime kiekvieną momentą, kai patiriame malonumą… kiekvieną momentą.
Žmogui mirus, laikydamiesi papročio atverčiame jo sąsiuvinuką ir suskaičiuojame laiką, kurį jis praleido jausdamas visišką, tobulą pasitenkinimą. Tai ir užrašome ant jo kapo, nes manome, jos šis yra vienintelis, tikrasis gyvenimo laikas.


Ne tik egzistuok… gyvenk!
Ne tik liesk… jausk!
Ne tik žiūrėk… matyk!
Ne tik girdėk… klausykis!
Ne tik kalbėk… ką nors pasakyk!

Šią nuostabią istoriją radau čia.

Skaitantiems itališkai, ta pati istorija originalo kalba.

Ledai arba kas yra tikra meilė?

"Vieną karštą dieną pagaminau vamzdeliuose ledų ir pasakiau savo keturiems sūnums, kad jie gali nusipirkti jų už vieną apkabinimą. Vaikai iškart sustojo į eilę, kad galėtų įsigyti "pirkinį". Trys patys mažiausieji skubiai mane apkabinę ir pasičiupę po vamzdelį išbėgo laukan. Galop priėjo mano paauglys sūnus, paskutinis, ir apkabino mane du kartus. Grąža tegu lieka tau, - tarė šypsodamasis."

Bruno Ferrero

Šią nuostabią istoriją radau čia.




O skaitantiems itališkai - šios istorijos originalas:


“In un giorno caldo, preparai dei coni gelato e dissi ai miei quattro figli che potevano comprarli per un abbraccio.
Quasi subito i ragazzi si misero in fila per fare il loro “acquisto”. I tre più piccoli mi diedero una veloce stretta, afferrarono il cono e corsero di nuovo fuori. Ma quando venne il turno di mio figlio adolescente, l’ultimo della fila, ricevetti due abbracci. “Tieni il resto” disse con un sorriso”.