Barboryte, lėk, lėk.

Angelo pastebės kiekvieną boružėlę (ant šaligatvio, ant tvoros, ant žolelės stiebelio) ir tuoj visas (aišku po vieną) ant rankos pasiims (tiksliau jos pačios užlipa) :)

Šiandien vėl eilinį kartą Angelo džiaugėsi Dievo karvute, lipinėjančią aukštyn žemyn jo pirštukais. O aš, visai netikėtai prisiminiau vieną dainelę apie boružėlę, kurios nebūsiu dainavus kelias dešimtis metų (gerai skamba čia :D ). Ir Angelo jos pramoko.

Barboryte, lėk, lėk,
tavo vaikai rėk, rėk.
Šaukštai bliūdai nemazgoti,
po pasuole pakavoti.

Kaip pasikeitė mūsų kasdienybė!
Dabar mes kas dieną (išskyrus trečiadieniais) matome traukinius. Angelo užsikrėtė jų manija, nes jau net nežinau kiek dienų nepaleidžia iš rankų žaislinio traukinuko... :) Kelias į mano darbą veda būtent pro traukinių stotį. Tiksliau, mes iki jos atvažiuojam autobusu, o tada jau kulniuojame pėškomis ( Angelo vežimėly, nes neturime laiko kas pora žingsnių stabtelėti). O kai važiuojam namo, tai vėl gi, atkulniuojam iš ledainės iki stoties, o ten, dairydamiesi ar neatvažiuoja koks traukinys, laukiam ir sulaukiam autobuso, kuris mus veža namo.
Angelino taip pavargsta, nes pietų miegelio miega tik apie 18:00 vakaro... bevažiuojančiame autobuse. Aš kartais, su Angelu miegančiu vežimėly, dar sulakstau apsipirkti, grįžtam namo, o jis vis dar miega. Nors ir kaip būtų gaila, tenka žadinti, nes kitaip vakare per vėlai užmiega, o ryte vėl sunku keltis...

O dabar apie ledainę. Angelino pamatė, kaip gaminami ledai! Liko sužavėtas. Trumpai drūtai, ledų mašina sukasi panašiai, kaip skalbimo mašina, tik kad gulsčiai. :) O jau kiek ir kokių produktų reikia į vidų įdėti, tai jau ir man mistika. Žinau, kad tiems pieno pagrindu daromiems ledams, reikia pieno ir (kartais) grietinėlės, o tiems vaisių skonio ledams, reikia vaisių ir vandens... :)

O štai čia pažiūrėkit, kiek visko galima su ledais prigalvot (kas Vokietijoj gyvena, tai bus ne tik matęs, bet ir ragavęs bent jau kažką panašaus). Ledainėj, kurioj dirbu, irgi šitos dieviško skonio grožybės parduodamos. Vokiečiai pamišę dėl jogurto ir spaghetti.

Vakar prieš darbą, dar nuvedžiau Angelino į žaidimų grupelę. Kadangi pasitaikė puikus oras, tai mes, mamytės su auklėtoja, sugalvojom tas kelias valandas praleisti lauke. Vaikučiai irgi liko patenkinti. Spardėm kamuolį, ruošėmės artėjančiam futbolo čempionatui :) Pasidarėmė ir pikniką ant suoliukų.

Vėliau ant Angelino rankos nutūpė Dievo karvutė. Angelo ją pastebėjo ir susidomėjęs žiūrėjo, kaip ji po jo delniuką ir ant pirštukų vaikštinėjo. Atbėgo kiti vaikučiai. Visi tą boružėlę norėjo "palaikyti". Oi kiek krykštavo tas, ant kurio rankelės užlipdavo boružė.