Angelo ir riešutai riešutėliai.

Angelo - tikras voveriukas: tik duok jam riešutėlių pakramsnoti, tai jis pamirš knygeles ar žaislus, ir nustums į šoną kitas užkandėles.
Jis noriai kremta tiek lazdyno, žemės ar graikiškus riešutus, tiek migdolus, pistacijas, anakardžius ar kedro riešutus.

Angelui ypač patinka, jei riešutėliai negliaudyti/nelukštenti.
Štai aš žemės riešutų lukštą tik sulaužau per pusę, toliau jau pats Angelino žino, kaip prisikasti iki riešutėlių.
Graikiškus riešutus aš peiliu atidarau pusiau. Paskui jau duodu Angelui riešutą į rankas, ir jis mikliais pirščiukais jį išvaduoja iš kevalo.
O su lazdyno riešutais Angelo jau tvarkosi pats vienas. Pasitiesia ant žemės virtuvinį rankšluostuką. Ant jo paberia riešutų, juos uždengia rankšluosčio kampuku, paima plaktuką į rankas, ir jei ne iš antro, tai iš trečio smūgio riešutėlį po riešutėlio atidaro.

Darbelis/žaidimas: "Paliesk ir atspėk, kas viduje" (lytėjimo lavinimas).

Aną vakarą tvarkiau rūbų spintą ir man po rankomis pasimaišė vienos Angelino išaugtinės pėdkelnės su skyle (nespėjau jos užlopyti, o vaikas ėmė ir pėdkelnes išaugo). Svarsčiau ką su jomis daryti. 


Pagalvojau, kad visai nieko būtų padaryti kirmelytę (bet išėjo mums šuo :), į jos kūnelį prikimšti įvairių dalykėlių (lęšių, vatos, riešutų, ryžių ir pan.) - bus puikus žaidimas lytėjimui lavinti. 


Šį darbelį darėme kartu su Angelo. Šiaip tai jis praktiškai viską darė pats: į pėdkelnių vidų dėjo tai ką norėjo, ir kokia tvarka norėjo, kirpo siūlą didžiulėmis žirklėmis. Aš pritaisiau akytes ir nosį (man padėjo Angelino) ir vyniojau siūlą bei mazgus rišau.


JUMS REIKĖS:

- Ryžių
- Lęšių
- Pupų
- Žirnių
- Vatos
- Graikiškų riešutų su kevalu
- Lazdyno riešutų su kevalu
- Žemės riešutų su kevalu
- Sagų
- Elementų (batareikų)
- Akmenukų
- Pėdkelnių (išaugtinių, suplyšusių)
- Siūlo
- Šenilo (ar paprastos) vielutės
- Sagučių ar knopkučių (mes panaudojome tris atsargines knopkutes nuo džinsų)
- Žirklių
- Adatos

DARBELIO EIGA:

- Nukerpame vieną pėdkelnių koją.

- Į ją dedame/beriame įvairius (aukščiau mano minėtus) daiktelius. Jų tarpusavyje nemaišome - juos atskiriame siūlu (gerai jį apvyniojame ir užrišame kelis mazgus). 

Kuo daugiau įvairiausių dalykėlių paslėpsite pėdkelnėse, tuo smagiau ir įdomiau bus žaisti.

- Nepamirškime (jei norime) pritaisyti akyčių, nosytės  (iš sagučių ar knopkučių) ir ausyčių (iš šenilo ar paprastos vielutės).

Stylish Blogger Award.

Dėkoju nuostabiajai Ingai už "statulėlę". 


Įdėmiai skaitau nurodymus:


• Gavęs apdovanojimą, nepamiršk asmeniškai padėkoti tam, kuris tau jį skyrė.
• Papasakok apie save septynias tiesas.
• Paskelbk penkiolika savo naujai atrastų tinklaraščių, kurie, tavo nuomone, verti šio titulo.
• Asmeniškai pranešk tų tinklaraščių autoriams apie tokio titulo suteikimą.


Rašau 7 tiesas apie mane:


1. Per savo gyvenimą esu gyvenusi 10 miestų/miestelių ir 12 skirtingų butų/namų.


2. Būdama 15-16 metų intensyviai "medžiojau" LT ir užsienio žvaigždes, fotografavaus su jomis ir kaulinau autografus iš jų (vėliau ne tokia azartiška buvau :) 
Mano kolekcijoj puikuojasi šių žymių užsieniečių parašai: Brian iš East 17, Scatman, Peter Andre, kelių Scorpions narių, Modern Talking, DJ Bobo, Scooter, HIM, kelių Kelly Family narių ir Julio Iglesias.


3. Mano visi laikrodžiai skuba bent jau penkiomis minutėmis, todėl aš niekada niekur nevėluoju.


4. Dievinu marcipaną ir anyžinius saldainius.


5. Žaidžiu šachmatais (nuo tada, kai man buvo 5).


6. Kai buvau dar visai maža mergaitė, ėjau iš proto dėl šios itališkos dainos: "Il ballo di qua qua" (garantuoju, kad ja žinot) :)


7. Ne paslaptis, kad aš nepaprastai mėgstu fotografuoti. Bet dabar ne apie tai, o apie vieną mano nuotrauką. Tą dieną aš iš Milano turėjau važiuoti į Vokietiją, kur manęs, būsimos auklės, laukė viena italų šeima su dviem vaikiukais. 
Kadangi turėjau net penkias laisvas valandas, tai vaikštinėjau po Milaną ir fotografavau beveik viską iš eilės.


Toj nuotraukoj apie kurią kalbu (darytoj Piazza del Duomo) galima iš karto atpažinti Luciano. Keisčiausia yra tai, kad mudu su Luciano tą dieną dar nebuvome pažįstami. Susipažinome tik po kažkur 3 mėnesių nuo tos dienos: Luciano irgi išvyko į Vokietiją laimės ieškoti (dirbti restorane) ir žinot kur pataikė? (garantuoju, kad nepatikėsite) O gi į tą pačią šeimą, kurioje aš dirbau aukle (jie turėjo itališką restoraną).


Čia dar ne pabaiga: jums smalsu, kada aš pastebėjau, kad turiu tą neįkainuojamą nuotrauką? Jau mudu su Luciano buvome sukūrę šeimą... ;)




Tai gi, iškilmingas momentas, "Stylish Blogger Award" aš skiriu šiems lietuviškiems blog`ams (pradedu nuo to, kurį skaitau seniausiai, baigiu šios savaitės atradimu):


1. http://www.austejosblogas.lt/
2. http://paprastosmamosdienorastis.blogspot.com/
3. http://kupeciai.blogspot.com/
4. http://vaidulesmintys.blogspot.com/
5. http://blog.family-elvikis.com/
6. http://aisjur.blogspot.com/
7. http://knyguziurkes.wordpress.com/
8. http://www.sonatinos-receptai.lt/
9. http://www.beatosvirtuve.lt/blog/
10. http://www.neringa-blogas.com/
11. http://www.isbandytireceptai.com/
12. dirbumama.lt
13. http://guga07.blogas.lt/


Vat taip :)

Stebuklų būna.

Jau septinti metai, kaip gyvenu Vokietijoje, bet su kuo kasdienybėj pašnekėti lietuviškai (Angelino neskaičiuosiu) - neturiu. Tiksliau neturėjau, nes jau trys savaitės, kaip turiu! :)
Esu be galo be krašto dėkinga svetainei www.vokietija.de, kurios forume užtikau Dalią, ir net suspigau iš laimės, pamačiusi, kad ji už keliolikos kilometrų nuo manęs gyvena.

Mudvi jau buvome du kartus susitikusios ir mūsų vaikai jau žaidė drauge.
Dalia yra sukūrusi šeimą su vokiečiu ir augina sūnų Mathis (5 m.) ir dukrelę Jana (beveik 3 m.) Žodžiu, geriau ir būti negalėjo ;)

Jos sūnus nesupranta lietuviškai, dukrelė - vos vos. Esu tikra, kad kuo dažniau mes kartu laiką leisim, tuo geriau ir greičiau mūsų vaikai išmoks lietuvių kalbos.

Angelino neieško žodžių kišenėje.

Skaitykit ir pasijuokit į sveikatą ;)

* Angelo į klausimą, kiek jis mane myli, paprastai atsakydavo, kad 2 metus (nes jam dveji). Visai neseniai jis išmoko/sužinojo, kad jo gimtadienis kovo 2 d. Tai ar žinot, ką jis man dabar atsako, kai aš pasiteirauju, kiek jis mane myli? O gi - kovo 2 d. :)

* Kalbam apie gimtadienius (Angelino senelio, bei kelių grupės vaikų gimtadienius). Aš klausiu Angelo, kaip jis mano, ką nuo mūsų (tėvelių) jis gaus per savo gimtadienį dovanų. Angelino atsako, kad tortą. Aš vis dar abejoju, ar pavyks man šaunų skanų gražų tortą iškepti, todėl atsargiai klausiu Angelo, ar jam būtų gerai sausainiai. Jis purto galvą sakydamas, kad sausainių jau kepiau (daug kartų kepiau) o vat torto ne... :)

* Luciano nori užsidegti cigaretę (ne patalpoj). Angelino tuoj prisistato ir sako:

- Papà, ti faccio vedere come si fuma. (Tėti, tau aš parodysiu, kaip reikia rūkyti.)

Niekas Angelinui nedavė rūkyti. 

Luciano, mesk rūkyti, nebus neigiamo pavyzdžio šeimoj!

* Įpyliau katinui Zoro beveik sklidiną indą vandens. Angelino tai pamatė ir man pastabėlę davė, kad aš per daug vandens įpyliau. :)

* Baru mūsų katiną už eilinę išdaigą sakydama " bars tave mamytė". Angelo man pareiškia, kad aš ne katino mama. :)

* Lankstydama rūbus pakomentuoju sakydama "kiek rūbų". Angelo tai supranta kaip klausimą, ir suskumba rūbus skaičiuoti: "... 4, 5, 6, 7, 8, 9, 10..." :)

* Angelino valgo duoną su sviestu. Jo pusilgiai plaukai išsitepa sviestu. Angelino supyksta, kad jo plaukai kėsinasi į duoną:

- Vai via capello, non mi mangiare il panino. (Eik iš čia plauke (kalba vns.) nevalgyk mano sumuštinio.) 

Mikės Pūkuotuko pasaulyje.

Angelo dabar "svaigsta" dėl Mikės Pūkuotuko ir jo draugų.

Viskas prasidėjo praėjusią savaitę, kai aš Angelinui nupirkau 4 dėlionių rinkinį su jau mano minėtu Mike Pūkuotuku.



Jau pačią pirmą dieną mes kiekvieną dėlionę po kokius tris kartus sudėjome. Pradžioj aš Angelinui nemažai padėjau: parodžiau, kad geriausia kiekvieno personažo detales susirasti, jas į vietą sudėti, išmokiau atskirti kampines ir šonines detales.
Vėliau užtekdavo tik kokį patarimą duoti ir max 2-3 detales sujungti. (Angelino grupės auklėtoja man yra minėjusi, kad mūsų ponaitis labai pasikaustęs ant dėlionių, jas (kurios jo grupėj yra) išmoko žaibo greičiu sudėlioti.)

Mes taip pat prisiminėm užmirštą turimą knygelę apie Mikę Pūkuotuką (vos vienas epizodas apie gėlių auginimą). Taip pat, kad turime pledą su šiuo meškiuku.

Angelinui reikėjo naujo dantų šepetuko, tai jis parduotuvėje išsirinko tą su Mike Pūkuotuku :)

O žvilgtelėjus į Ernsting`s Family, aptikau karpinių ir lankstinių knygelę su... tikrai supratote su kuo ;) Iš karto pagriebiau!



Ir dvi popietes žiūrėjome animacinius filmukus su Mike Pūkuotuku ir jo draugais. Angelino kaifavo. Taip ir negalėjo nuspręsti, kas jam vis gi labiausiai patinka, meškiukas, tigriukas ar kengūriukas :)

Berašydama šį įrašą, internete aptikau lietuvišką on-line knygą apie Pūkuotuko pasaulį. Kaip apsidžiaugs ryt Angelino (dabar jis jau sapnų karalystėj) ;)

Bananinių sausainių receptas.

Sausainius aš ir toliau dažnai kepu (kartais su Angelino, kartais viena). Išbandom naujus receptukus ir vis kitokias formeles. Šį kartelį - labai gardžių bananinių sausainiukų receptas.

Jums reikės:

* 1 banano (sutrinto šakute)

* 250 g miltų

* 1 arbatinio šaukštelio kepimo miltelių
* 1 valgomo šaukšto kakavos
* 125 g cukraus
* 1 pokelio vanilinio cukraus
* žiupsnelio druskos

* 100 g sviesto (ištirpdyto)

Miltus sumaišykite su kepimo milteliais ir kakava. Įberkite cukraus, vanilinio cukraus ir druskos. Įpilkite ištirpdyto sviesto. Pridėkite sutrintą bananą. Viską gerai išmaišykite (mikseriu). 

Tešlą išminkykite, formuokite sausainius (kažkur 1 cm storio) ir juos kepkite įkaitintoje orkaitėje (180°) apie 12 minučių.

Skanaus!

Jūsų Eglė

Laiko detektyvai.

Ar žinote, ką gi aš dabar skaitau (tiksliau, ryju, nes atsiplėšti negaliu)? Jau trečią knygą iš "Laiko detektyvų" serijos (autorius - Fabian Lenk). 

Kas gi slepiasi po vaikišku, pieštu viršeliu?

* Pats tikriausias kriminalas.

* Nepakartojama kelionė į praeitį.

* Autentiškas istorinis pagrindas.

* Žodynėlis su tam laikotarpiui būdingais terminais.

Apsilankykite ir laiko detektyvų internetiniame puslapyje ;)

2 prieš 1.

Luciano, Angelo ir aš vakarieniaujam prie žvakės šviesos. Angelo pirmasis pasisotina ir susidomi žvakės liepsna. Luciano jam "draugiškai" pasiūlo:

- Tocca! (Paliesk!)
Angelino purto galvą:
- No, tocca tu. (Ne, pats paliesk.)
Luciano paliečia liepsną ir vėl siūlo Angelinui:
- Adesso tu tocca. (Dabar tu paliesk.)
Angelo atšauna:
- No, tu! (Ne, tu!)
Vėl Luciano liečia liepsnelę... Angelo kas kartą atsisako...

Situacija kartojasi kelias dešimtis kartų. Staiga Luciano pareiškia:
- Adesso mamma tocca. (Dabar mama palies.)
Angelo šelmiškai:
- Sì, mamma, tocca tu! (Taip, mama, tu paliesk!)

:)

Kas atspės, kaip aš pasielgiau (ką atsakiau ir pan.)? ;)

Vakaras portugalų restorane.

Mudu abu su Luciano pamatėme ir didžiuojamės, kad mūsų dvimetis Angelo (na gerai, už pusantro mėnesio bus trimetis) restoranuose moka kultūringai ir visai ne pagal savo amžių elgtis. Mums trims taip smagu buvo tiek italų,  tiek graikų restoranuose, kad vakar apsilankėme dar viename - portugalų restorane.

Mes restorano savininkus iš matymo seniai pažįstame, bet mūsų keliai niekada nesusikirsdavo. Aš turėjau unikalią progą pamiklinti liežuvį portugališkai :) Net Angelo (aš jį išmokiau) mandagiai kartojo "obrigado" t.y. ačiū ;)

Nors ir mažai pasireiškiau šia kalba, bet tikrai daugiau nei tikėjausi. O juk metų prabėgo daug - beveik 7, nuo tada, kai paskutinį kartą bendravau portugališkai (knygos nesiskaito). 

O dabar prisiminimai: 2003-aisiais besiruošdama į Turiną (Torino, Italia) pagal Erasmus programą, visa širdimi troškau, išmokti ispanų ir portugalų kalbų. Bet viskas susiklostė dar geriau, nes iš 9 (!) studentų, su kuriais man teko gyventi vienam bute, 3 buvo iš Portugalijos, 2 (mergina ir vaikinas) iš Ispanijos (o kiti kalbėjo vokiškai, angliškai ir prancūziškai). 

Griebiau jautį už ragų - universitete lankiau tiek ispanų, tiek portugalų kalbų kursus, o namuose turėjau tiek daug nuostabių mokytojų, kuriems dėkinga būsiu visą savo gyvenimą ir juos tik geru žodžiu miniu ir minėsiu. Vat taip :)