Norėjau parašyt apie Angelino pasiekimus. Pradėsiu nuo kalbos. Jo dažniausiai kartojamas veiksmažodis "mangiamo" (valgome). Nesvarbu kas valgo, aš ar tu, jis, ji ar jie, ir nesvarbu, ar vakar valgė, ar rytoj valgys, visur Angelino naudoja tą pačią esamojo laiko daugiskaitos formą.

Kai išgirsta greitosios pagalbos sireną, aiškina man, kad kažkas užsigavo koją. Aš jam atsakau, kad mes juk nežinom kam ir kas nutiko. Angelo vis tiek savo laikosi. Koja ir viskas.

Jei Angelo pamato lauke kokį žmogų kėdėje su ratukais, tai žino, kad tam žmogui skauda koją.

Būna pamatom kokią senovišką mašiną, tai Angelo susižavėjęs tokiu giliu balsu sako "beja baka" (=bella macchina) (graži mašina).

Labai daug kalba apie tokį berniuką iš Loslösegruppe vardu Paul. Vis klausia manęs, ar ir Paul valgo (jei mes valgome), ar dabar Paul žaidžia (jei mes žaidžiame) ir pan.
Aną trečiadienį neiškentusi papasakojau Paul mamai, kiek Angelo apie jos sūnų šneka. Ir žinot, ką ji man atsakė? O gi, kad ir Paul labai daug šneka apie Angelo.
Istorija paprasta. Angelino be verksmų ir be kaprizų pasilikdavo be manęs tas dvi valandas daržely, o Paul - ne. Tai jo mamytė atkreipė jo dėmesį į Angelo, sakydama, va žiūrėk, už tave mažesnis, o toks šaunuolis tas Angelo (pusės metų skirtumas tarp abiejų). Eikit pažaisti kartu.

Angelino tikrai kantriai laukia, jei pietūs būna per karšti. Supranta pats, kad karšta, jei mato, kad garuoja. Pats pradeda "skaičiuoti" vokiškai iki 10. Tada vėl tikrina karšta ar ne, jei vis dar per karšta, vėl skaičiuoja.

Angelino prieš gerą savaitę taip pamėgo tramplinus žaidimų aikštelėse, kad tiesiu taikymu dumia prie jų. Išmoko pats užlipti ant tramplino. O kai nuo jo leidžiasi, tai net krykštauja iš džiaugsmo.

Štai kokią Velykinę avytę iš kiaušinių lukštų padarėme šiandien bendromis pastangomis.