Angelo ir lietuvių kalba.

Jau minėjau, kokios lietuviškos knygelės "apsigyveno" pas mus. Šiuo metu mes apsistojome prie dviejų iš jų: "Sargiuko" ir "Trijų paršiukų". Jas Angelui ne tik aš skaičiau (ir skaitau), bet ir jo močiutė bei tetulė po kartą kitą skaitė. Ir man smagu buvo pabūti pasakų klausytoja, ne tik skaitytoja ;)

Žodžiu, mūsų vaikas beveik ištisas dvi savaites gyveno labai lietuviškoje aplinkoje. Jei ne nuo pat ryto iki vakaro, tai jau didžiąją dienos dalį tai tikrai jo ausyse skambėjo lietuvių kalba. Mano sesuo su Angelo kalbėjo vien lietuviškai. Mano mama irgi lietuviškai ir šiek tiek itališkai.

Žinote ką, Angelo mane labai nustebino, nes su savo močiute ir tetule bandė kalbėtis vien lietuviškai. Aišku ne visus linksnius taisyklingai pavartodavo, juk žinote, kokia ta lietuvių kalba sudėtinga ir paini. Bet faktas tas, kad net trijų žodelių sakinuką kartais pasakydavo.

Labiausiai tai jam patikdavo "žaisti" neiginiais. Jei jau kuri nors mūsų sakydavo "galima", tai jis tuoj atsakydavo "negalima", ar "neinam", tai tuoj Angelo atšaudavo "einam" ir atvirkščiai.

Pabandžiau užsirašyti žodelius ir žodžių junginius, kuriuos dažniausiai vartojo Angelo: traukinukas, mašinytė, daugiau, aš tau (a la grasinimas išmoko iš tetulės :), tu klijuok, krepšt letena (čia nežinau ar visi supras, ką turiu omeny, nes neprisimenu, ar šitą posakį mudvi su sese sukūrėm seniai seniai ar iš kokio filmuko ar knygelės pasiskolinom), bėgėdis, šitas, aš noriu, tu nori, ant spintos (tetulė buvo užkėlusi ant spintos Angelo magnetofoną, apie kurį būtinai atskirą įrašą parašysiu ;) nori diržo.

Turbūt pastebėjote, kad ne visi žodeliai gražūs ar širdžiai malonūs. Pasakysiu tik tiek, kad tai ne aš jų Angelo primokiau. Tai va ;)