Įsimylėjau...

Jei kas man prieš metus būtų išpranašavęs, kad mes laikysim katiną, būčiau 100 % nepatikėjus ir atšovus, kad taip tikrai nebus. Nieko aš prieš kates neturiu ir neturėjau, tiesiog man jų niekada netrūko...

Pamenu gerai, kad prieš įsigyjant katinėlį aš jokio entuziasmo nejaučiau. Luciano buvo labai už. Angelo irgi degė nekantrumu. O aš tiesiog pasakiau TAIP Angelino naudai, kad jam šiek tiek linksmiau būtų, juk ir vienturtis auga, ir seneliai šalia negyvena.

Prieš gerą savaitę supratau, kad aš jau savo gyvenimo be katinuko Zoro nebeįsivaizduoju. Jis tiesiog diena po dienos būdamas savimi mano širdį užkariavo.

Aną dieną (tiksliau, net dvi dienas iš eilės) teko būti knygų išpardavime, tai iš penkiolikos nuostabių knygų, kurias nusipirkau ir už kurias sumokėjau tik po 1 eurą, net trys apie kates:



Šiuo metu aš skaitau tą knygą kreminiu viršeliu (nuotraukos dešinėje, apačioje). Jos iš rankų nepaleidžiu. Pažiūrėkit, kaip joje įdomiai tekstas surašytas:









Iki, jungiu kompiuterį ir toliau skaitysiu... :)