Mamma mia, kaip dienos greitai lekia, garbės žodis, nebespėju aš jau nieko. Kaip visada, pas mus veiklos devynios galybės.
Aną dieną Angelino, bevalgydamas daržovių košę, rado porą (daržovę), ir jį užsidėjo ant piršto, sakydamas, "papà, male male" (tėčiui skauda). Akimirką net nesupratau, apie ką jis čia, paskui prisiminiau, kad prieš gerą savaitę, tėtis įsipjovė pirštą, ir ant jo pleistriuką užsiklijavo, tai va, Angelino sugalvojo tėtį pamėgdžioti.

Nuo antradienio Angelo labai daug šneka. Net neužsikirsdamas. 2-3 žodelių sakinukais. Apie viską, ką žino ir mato. Ir atsako į įvairius klausimukus.
Aš jam sakau: "Angelino, mamma è stanca, cosa deve fare lei? " (Mamytė pavargusi, ką ji turėtų daryti?).
Angelo: "Nanna". (Miegoti.)

Antradienį žaidimų grupėje Angelino ir kiti vaikučiai darė senius besmegenius iš popieriaus.

Žaidėm naujus žaidimus, mėgdžiojome įvairius gyvūnus. Štai sužinojau, kad vokiškai kirpimas žirklutėmis mėgdžiojamas štai taip - "šnap, šnap" - o aš visada sakau, "cak, cak".

Kas čia dar tokio, ko dar nepasakojau?
Angelo šiomis dienomis linksmai žaidžia su plastmasiniais buteliais, atsukinėja dangtelius, juos sukeitinėja vietomis.
Vieną pavakarę ėjom valgyti spurgų į kepyklėlę. Reikės, sakau, kada pabandyti jų išsivirti namie.

Trečiadienį aš pasilikau daržely kartu su auklėtoja per užsiėmimą, nes buvo mano eilė stebėti, ką vaikučiai veikia ir ko išmoko.
Kai dainavome pasisveikinimo dainelę, Angelo mus visus prajuokino. Užuot rodęs pirštuku į save, kai dainavom apie jį, kai jo vardą ištarėm, rodė į mus visus. Po to aš jam namie paaiškinau, kad jam reikia į save rodyti, kai jo vardą taria auklėtoja su vaikučiais. Ko norėti? Angelo, pats mažiausias iš visų, ir vienintelis, kurio šeimoje nekalbama vokiškai.

Angelo daržely žaidė su visais, tai nutoldavo nuo manęs, tai vėl priartėdavo. Prajuokino mane vienas epizodas. Ieškojau akimis Angelino, o tas sėdi prie vaikiško staliuko patogioje kėdėje, o viena mergytė jam duoda iš žaislinių puodelių tariamos arbatėlės. Nieko sau!

Vienu momentu pasigirdo duslus metalinis bum - o gi vienas berniukas pasiėmęs metalinę lėkštutę tikrino kito berniuko galvos stiprumą. Be žodžių.

Štai naujas vaikiukas grupėje, visas tas 2 valandas ratu lakstė ir visiems po šimtą kartų "hallo" sakė. Be komentarų.

Ketvirtadienį ėjom pas Max į svečius. Abu vaikai žaidė plastilinu. Kočiojo jį kočėlais ir spaudė įvairias formeles.
Vėliau atėjo pas mus, abi mamytes, į virtuvę, užsilipo ant didelių kėdžių abu, Angelo paėmė mano kavos šaukštelį. Juo kokius tris kartus pasėmė kavos iš mano puodelio, ir davė Max. O tas, kaip paukščiukas, vis žiojosi ir norėjo dar. Rytais tėtis duoda kavos Angelinui, tai Angelo paprasčiausiai pamėgdžiojo savo tėtį.

Angelino man vis daugiau padeda virtuvėje. Jau ir žuvies pirštelius sudeda į orkaitę. Jei kepam ką nors, tai stebi, kaip miltai, kiaušiniai, pienas ar sviestas keliauja į vieną indą, ir pamaišyti man padeda, o gal, tiksliau, aš jam padedu, jei reikia ir mikseriu plakam. Štai mūsų keptieji meškiukai.

Praėjusį sekmadienį buvom sportuoti tik mudu su Angelo. O štai šiandien, mes 3, ir Max šeimynelė, irgi 3 asmenys. Abu berniukai norėjo būti ir žaisti su tėveliais ir tarpusavy, tai aš su Max mama, patenkintos mėtėm kamuolį į krepšį, ir plepėjome.

Kuo toliau, tuo labiau nesuspėju iš karto aprašyti, ką veikėme tą ar aną dieną, nes visur mūsų pilna.

Antradienį vakare ruošėmės trečiadieniniui darželiui. Norėjau nupiešti ant kartono tigriuką (Angelo darželio ženkliukas) ir užkabinti ant Angelino "tašytės". Balsu padejavau, kad nemoku aš tigro piešti ir... prisistatė Angelo su Duplo figurėle tigru. Išgelbėjo vyrukas visą situaciją.

Trečiadienis buvo didi ir įsimintina diena - Angelo liko daržely 2 valandoms ir 15 minučių be manęs. Man buvo sunku, ir kartu taip keista. Dar kieme šiek tiek pastovinėjau, iš toli žiūrėjau pro langą į patalpos vidų. Angelino visai nepanikavo ir gražiai žaidė. Aš patraukiau į biblioteką, paėmiau savo sūneliui kelias knygeles.

Vėliau nuėjau į kavinę ir nusipirkau kavos bei šokoladinę bandelę. Visą laiką galvojau, kaip gi tam mano Angelui sekasi. Kokius trisdešimt kartų traukiau iš rankinuko telefoną, ir tikrinau, ar kartais man Angelino auklėtoja neskambino. Likus pusvalandžiui iki sutarto laiko, kada tėveliai gali ateiti pasiimti vaikučių, aš jau buvau prie darželio. Mačiau, kaip vaikučiai kieme žaidžia. Nors ir aš tolokai buvau, bet Angelino atskyriau iš mėlynos meškiukinės kepurės. Mačiau, kaip jis kokius du kartus prisiartino prie tvorelės vartų, ir, už rankenos pačiupęs, bandė juos atidaryti. Bet jie, žinoma, buvo uždaryti. Atėjus laikui pasirodžiau darželio kiemely ir pašaukiau Angelo, atsitūpiau ir pasiruošiau jį apkabinti. Už kelių sekundžių jis jau buvo mano glėby. Kokia nepakartojama akimirka!

Ketvirtadienį pas mus atėjo į svečius Angelino draugelis Max su mama. Kepėm crêpes ir valgėm morkų pyragą. Kas nors nori receptuko?

Penktadienį važiavom į kaimyninį miestelį pas mažąją Angelo draugę Lilav. Jiedu labai gražiai žaidė ir dalinosi žaislais. Vėliau mes su Lilav ir jos mamyte ėjom pasivaikščioti, užsukom į prekybos centrą, Angelino pamatė vitrinoje moterišką apatinį trikotažą (beveik vienus liemenukus) ir sušuko: mamma, mamma! Tipo čia aš juos nešioju. Prisijuokėm nerealiai.

Pagalvojau, gal kas nors norėtų prisijungti prie mano puslapio facebook`e?

Prisiminiau, ko dar nesu paminėjus. Kai Angelino pilvas gurgia, kai jis alkanas (kartais ir taip būna, bet tikrai retokai) Angelo pastebi, ir uždėjęs ranką ant pilvuko patenkintas šypsosi.

Gėles stengiuosi laistyti su Angelo. Jam aiškinu, kad ir jos nori gerti, kaip ir mes visi.

Vakarais prieš einant miegot, kartais žiūrim trumpus filmukus lopšines, o kartais aš Angelino paprašau paimti iš jo spintelės "saldžių sapnų" skrynelę. Joje yra įtaisytas toks mechanizmas: pasukus raktelį, skamba lopšinė. O toje skrynelėje yra daugybė kortelių (net neskaičiavau kiek jų iš viso) su trumpomis pasakaitėmis ar dainelėmis.

Angelino sulaužė savo lovytę, nupirkom jam kitą (padevėtą), vienu metu pora dienų stovėjo abi lovelės jo kambary, tai Angelo rodydavo į tą savo senąją ir sakydavo "otto" (=rotto) (sulaužyta), o tada į tą naująją
"bajo bajo" (=bello) (gražu).

Antradienį, po ilgos pertraukos, vėl buvome žaidimų grupelėje. Pasikartojome jau mokėtas daineles, bei mokinomės vieną naują apie snaiges.
Žaidėme tokį žaidimą: buvome "meškučiai", ėjome ratu apie sudėtas pagalves, ir po signalo griūdavom (tiksliau, mes mamos, "meškos", švelniai nutupdydavom mūsų "meškučius") ant tų pagalvių.
Vėliau, ant dekiuko prignaibėm vatos gabaliukų a la snaigės, ir kilnojom, bei leidom žemyn dekį - skraidinom snaiges.

Po to vaikiukai slėpėsi po tuo dekiuku, mes juos uždengdavom, tada tarsi ieškodamos ir surasdamos juos, pakeldavom dekiuką.

Ir dar, supom vaikučius po vieną tame dekiuke, labai jiems patiko. Tik ir kartojo dar ir dar!

Ką dar veikė vaikiukai? Čiuožinėjo nuo tramplino arba lipinėjo laiptukais ir šokinėjo ant pagalvių.

Užsirašiau į mūsų miestelio biblioteką. Labai nustebau pamačius, kad ten pilna knygelių kietais viršeliais mažiems vaikams. Kol aš rinkausi knygas, Angelino žaidė vaikams skirtame kampelyje. Ką ten žaidė, pasičiupęs knygeles vartė! Vėliau priėjo toks didesnis vaikas prie jo, ir pradėjo su batais šlapiais nuo sniego ant pagalvių laipiot. Angelino buvo be batų (pats suprato, kad reikia nusiimti juos, tik aš jam padėjau), klausiamu žvilgsniu pažiūrėjo į tą bėgėdį vaiką, ir bandė jam piršteliu grūmot. Aš Angelinui pasakiau, kad tuoj bibliotekos darbuotoja įduos tam neklaužadai skudurą į rankas (taip aš darau su Angelo, kai jis bežaisdamas išlieja pieną ar arbatą ant grindų) ir lieps viską valyti.

Štai kokias knygeles paėmiau Angelinui:

Štai kiek dar visko prisiminiau, ko dar nesu pasakojus.
Su Angelino einu į rūsį skalbti. Jis kantriai palaukia, kol aš skalbimo mašiną pakrausiu, įdėsiu miltelių ir minkštiklio, tada Angelo paspaudžia paleidimo mygtuką. Įdomiai jis skalbimo mašiną vadina "bu bu bu tite". Ir dar su rankute parodo kaip ji sukasi.

Prieš metus Angelino dar nei vieno dantuko (jei neskaičiuosim 2 vos vos išlindusių) neturėjo. O dabar jų turi net 12!

Kai aš skaitau kokį žurnalą, ir Angelo prisistato. Jei mato, kad mažai tame mano skaitale paveiksliukų, tai kokią savo knygelę atsineša ir įsitaiso šalia manęs. Vis man rodo, ką joje mato.

Jeigu Angelino pats išsipurvina, ar pamato kažką nešvaraus, tai taip įdomiai išsireiškia "fu fu fu poko (=sporco) (nešvaru)".

Jeigu klausomės kokios muzikos ar šiaip dainų, jei tuo metu dainuoja vaikai, Angelo tai pastebi, ir man sako "bimbo".

Kai aš lankstau rūbus, Angelino smalsiai mane stebi, ir komentuoja kieno rūbą aš tuo metu lankstau. Puikiai žino, kuris tėvelio, kuris mamos, o kuris jo. Tik jei mano juodas kelnes pamato, galvoja, kad tai Luciano, nes jis paprastai vien juodas kelnes nešioja.

Angelino jau beveik moka persižiegnoti, pabaigoj gražiai sudeda rankutes ir pasako "Amen".

Kai vakaras ateina, prieš miegą, paraginu Angelo sudėti žaisliukus į vietą. Jis žino, kur reikia knygeles dėti, kur kaladėles, o kur minkštus žaisliukus. Aš jam truputį padedu tvarkytis. Pastebiu, kad kas kartą Angelino vis greitesnis būna.

Vakar mes su Angelo labai šaunias ir modernias lesyklėles pagaminom.

Į formą Angelino pridėjo žemės riešutų ir apelsino skiltelių. Aš užpyliau šaltu vandeniu ir padėjau į šaldymo kamerą. Vėliau, panašiai, dar vieną formą pripildžiau.

Šiandien pakabinom abi valgomas lesyklėles parke ant medžio.

Taip pat, šiomis dienomis su Angelino gliaudėm žemės riešutus. Ir valgėm.

Kalėdinis spektaklis.

Angelino šiandien visai netikėtai ir be jokio pasiruošimo... vaidino avelę, kuri su kitom avytėm ir piemenukais atėjo aplankyti gimusio Jėzaus. Man ir pačiai buvo netikėta, nes aš atvedžiau Angelino pažiūrėti spektakliuko apie švento vaikelio gimimą. Taip, taip - pažiūrėti... o taip išėjo, kad visi norintys vaikiukai žiūrovai vaidino.

Angelino buvo pats mažiausias iš visų, bet tikrai šauniai laikėsi, ir tik karts nuo karto ieškojo manęs akimis. Suspėjo ir ant prakartėlės prisėsti - pailsėti. Vėliau smagiai į taktą mojo tokiu muzikos instrumentu a la barškučiu. Aš švelniai tariant likau sužavėta.

Po vaikučių pasirodymo, kunigas laimino visus susirinkusius. Vėliau rašėm ant žvaigždučių formos lapelių žmonių, kurie mums brangūs, vardus. Visi lapeliai buvo surinkti ir padėti į krepšelį prie kūdikėlio Jėzaus. Už mūsų mylimus bus meldžiamasi kas dieną iki 3jų Karalių (jei gerai supratau). O tada lapeliai bus simboliškai sudeginami. Ką paskui veikėm? Mes visi buvom pakviesti ragauti Kalėdiškos arbatos ir skanauti sausainių. Gerumėlis!

Apie ką rašysiu šiandien? Vėl apie Kalėdas. Laukiam mes visi jų išsižioję. Štai taip ir panašiai išpuoštas mūsų miestelio prekybos centras (Angelino turi kur akytes paganyt):

Štai nuotraukos iš miestelio, kuriame dirba tėvelis (ir į kurį mes dažnai važiuojam pasižmonėti) - Kalėdų mugė:

Prakartėlė:

O čia stovi maxi skrynia su lobiu. Tie kurie nusiperka ką nors šios gatvelės parduotuvėse, gauna nemokamai po raktelį, kieno raktas spyną atrakina, pretenduoja į vieną iš prizų.

O dabar pakalbėkim apie prakartėles. Mūsų miestely atidaryta labai įdomi paroda. Net 38 skirtingose vietose miestelio gyventojai, lankytojai ir svečiai kviečiami ateiti pasižiūrėti prakartėlių iš įvairių šalių.

Kai kurias prakartėles jau suspėjau nufotografuoti.

    Iš Tenerifės:

    Iš Bolivijos:

    Iš Portugalijos (80metės senolės darbas):

    Iš Vokietijos, taip vadinama "Margarino prakartėlė" - po Antrojo pasaulinio karo, prie kiekvieno margarino pakelio būdavo pridėta viena iš prakartėlės plastmasinių figurėlių.

    Iš Šiaurės Amerikos:

    Iš Afrikos:

Iš Lenkijos:

Iš Tanzanijos:

Iš Vokietijos:

Angelo pradeda lankyti žaidimų grupelę.

Vakar vakare (pradėjau rašyt antradienį) pasibeldė kaimynė į mūsų duris su pasakiška naujiena - jos marti su anūkėliu lanko vieną žaidimų grupę, gretimam kieme, ir dar yra laisvų vietų. Norim mes ar nenorim? Kas čia per klausimas, žinoma, kad norim! Nuo šiol ir antradieniais prieš pietus veiksim kai ką labai įdomaus.
Pabandysiu papasakot, kaip mums patiko šiandien užsiėmimas.

Mokytoja, ir mes, mamytės su vaikučiais, susėdom ratu ant grindų, ir dainavom pasisveikinimo dainelę. Visi bendrai rankose laikėme virvutę surištais galais, prie kurios buvo pririštas pliušinis meškiukas. Dainuodami dainelę pagal šią melodiją (bet ne apie pinigėlį, o apie meškiuką), sukom virvę ratu pagal laikrodžio rodyklę, taip meškinas apkeliavo visus vaikučius ir su visais pasilabino.

Tada žaidėm pirštukų žaidimą,, visiems vaikučiams labai patiko, tai gal tris kartus jį kartojom (tekstas ir muzika "Zehn kleine Zappelmänner" ).

Vėliau atėjo žaidimų laikas. Angelino puolė prie medinių mašinėlių ir traukinukų. Kai viską į vietą sudėt reikėjo, tai Angelui visai nepatiko. Net ašarėlių pora vyrukui nuriedėjo.

Sutvarkėm žaisliukus ir pasidarėm pertraukėlę. Vaikučiai gėrė arbatėlę, mes, mamytės ir mokytoja - kavą. Vaišinomės sausainiukais, kuriuos kepė mažyliai per praėjusį užsiėmimą.

Ir štai, siurprizas laukė vaikų - Kalėdų Seneliui paprašius, mokytoja perdavė vaikučiams jo dovanėles - iš sausainių ir mini smarties bei guminukų padarytus namelius. Angelino taip greitai savąjį "sutvarkė", net nespėjau nufotografuoti, tai namie pabandžiau pati padaryti.

Likus dešimčiai minučių iki užsiėmimo pabaigos, mokytoja ant stalo uždegė keturias žvakutes ir mums labai gražią istoriją papasakojo. Štai jums vokiškai arba angliškai.

Atsisveikinom su grupele, susimatysim visi po atostogų, kitų metų sausio vid.

Po pamokėlės, Max mama pasikvietė mus į svečius. Angelo susižavėjo svetainėj stovinčiu akvariumu.

Angelo ir Max, nebūtų berniukai, jiems tik išdaigas krėsti - išėmė beveik visas šlapias servietėles iš dėžutės, kai minutei palikom juos kambary.