Štai kiek dar visko prisiminiau, ko dar nesu pasakojus.
Su Angelino einu į rūsį skalbti. Jis kantriai palaukia, kol aš skalbimo mašiną pakrausiu, įdėsiu miltelių ir minkštiklio, tada Angelo paspaudžia paleidimo mygtuką. Įdomiai jis skalbimo mašiną vadina "bu bu bu tite". Ir dar su rankute parodo kaip ji sukasi.

Prieš metus Angelino dar nei vieno dantuko (jei neskaičiuosim 2 vos vos išlindusių) neturėjo. O dabar jų turi net 12!

Kai aš skaitau kokį žurnalą, ir Angelo prisistato. Jei mato, kad mažai tame mano skaitale paveiksliukų, tai kokią savo knygelę atsineša ir įsitaiso šalia manęs. Vis man rodo, ką joje mato.

Jeigu Angelino pats išsipurvina, ar pamato kažką nešvaraus, tai taip įdomiai išsireiškia "fu fu fu poko (=sporco) (nešvaru)".

Jeigu klausomės kokios muzikos ar šiaip dainų, jei tuo metu dainuoja vaikai, Angelo tai pastebi, ir man sako "bimbo".

Kai aš lankstau rūbus, Angelino smalsiai mane stebi, ir komentuoja kieno rūbą aš tuo metu lankstau. Puikiai žino, kuris tėvelio, kuris mamos, o kuris jo. Tik jei mano juodas kelnes pamato, galvoja, kad tai Luciano, nes jis paprastai vien juodas kelnes nešioja.

Angelino jau beveik moka persižiegnoti, pabaigoj gražiai sudeda rankutes ir pasako "Amen".

Kai vakaras ateina, prieš miegą, paraginu Angelo sudėti žaisliukus į vietą. Jis žino, kur reikia knygeles dėti, kur kaladėles, o kur minkštus žaisliukus. Aš jam truputį padedu tvarkytis. Pastebiu, kad kas kartą Angelino vis greitesnis būna.

Vakar mes su Angelo labai šaunias ir modernias lesyklėles pagaminom.

Į formą Angelino pridėjo žemės riešutų ir apelsino skiltelių. Aš užpyliau šaltu vandeniu ir padėjau į šaldymo kamerą. Vėliau, panašiai, dar vieną formą pripildžiau.

Šiandien pakabinom abi valgomas lesyklėles parke ant medžio.

Taip pat, šiomis dienomis su Angelino gliaudėm žemės riešutus. Ir valgėm.