2010 m. sausio 2 d., šeštadienis

Pabandysiu prisiminti, ką dar naujo išmoko Angelino, ko dar nebuvau paminėjus.
Angelo "atrado" aidą. Jis sužinojo, kad kuo patalpa didesnė (ypač tinka laiptinė ar kažkas panašaus), tuo geriau girdisi, kaip tas "kažkas" atkartoja, ką jis sako.

Angelino pastaruoju metu labai daug šneka "savo" kalba. Kartais taip rimtai į mane žiūri, ir kad pasakoja, aiškina. Jei aš nei vieno žodžio nesuprantu, tai stengiuosi kažką neutralaus pasakyt, ar galva palinksėti - parodyti, kad klausau ir pan. Noriu, kad dar daugiau šnekėtų.
Kartais būna super juokinga, kai aš kažką Lucianui pasakoju, o Angelino iliustruoja: arba (dažniausiai paskutinį) žodį atkartoja, arba gestais bando aiškint. Žinokit, toks jausmas, kad mes abu susirepetavę būnam. Tikrai smagiai žiūrisi.

Aš su Angelino valgau visada kartu, už to paties stalo (prisėdu ant pagalvėlės prie Angelino staliuko). Valgom tą patį, tik gal kartais mano lėkštė būna didesnė, ar gilesnė, o Angelo - dažniausiai iš plastmasės. Tai jis, su šaukštu ar šakute padaužo tiek į savo lėkštės, tiek į mano lėkštės šoną - stebisi garsų įvairumu.

Nebūna nei vienos dienos, kad Angelino nežaistų su mano ar Luciano batais ar šlepetėmis. Dabar jau juos kaip reikalas apsiauna, abu iš karto, pataiko dešinę ant dešinės, kairę ant kairės, ir žingsniuoja po namus. O kartais galima išvysti ir tokį vaizdelį: Angelo pasiima į rankas po 2 tos pačios poros batus, taip elegantiškai, ir vėliau padeda juos visus ant žemės, taip dailiai surikiuotus, kad net nemoku paaiškinti.

Man smagu, kad jei kartais, maudydama Angelino, pamirštu kokį jo rūbelį ar sauskelnes kambary, tai pasodinu Angelo vonioj ant kilimėlio, apsupu rankšluosčiu, ir jo prašau pasėdėt ramiai ir manęs palaukti. Taip jis ir daro.

Šiaip Angelino jau puikiai žino, kad prieš valgį ir po valgio plaunam rankutes, pats pirmas į vonią bėga, šviesą uždega, duris uždaro.

O dabar trumpai užsiminsiu, kaip mes namuose Naujuosius sutikom.
Kadangi Angelino jau apie pusė vienuolikos labai pavargęs buvo, tai nusprendėm pora fejerverkų paleisti ankščiau laiko, kad ir Angelo galėtų jais pasigrožėti. Specialiai parinkom tuos, kurie aukštai nešauna, lieka savo vietoj (mūsų atveju, balkone) ir džiugina spalvų spektakliu.
Angelino klusniai sėdėjo ant kėdutės priešais svetainės lango stiklą (mūsų langas iki pat žemės, ir pro jį matom beveik visą balkoną) ir stebėjo kaip ten tie mūsų fejerverkai šaudė.
Gal kokius aštuonis tėvelis uždegė. Ir, žinokit, tuo pat metu nukrito nuo lango Kalėdinė dekoracija, visai šalia Angelo, aš tuo metu nežiūrėjau visai į tą pusę, tai tikrai rimtai išsigandau, nes jau galvojau, langas išdužo ar ką. O abu vyrai, tiek mažasis, tiek didysis, nusišypsojo man.




Ir dar vienas smagus vakaro momentas - valgėm bignè, Luciano (kuris juos ir darė) užsiminė, kad Angelino atsargiai valgytų (nes viduj daug labai kremo). Kas juokingiausia, kad Angelo išsitepliojo vos vieną pirštą kremu, o Luciano... taip suspaudė savo bignè, kad visas šokoladinis kremas ištekėjo ant jo šviesių rūbų. Aš tai lūžau iš juoko, dar bandžiau komentuot, kad vaikutis gražiau už tėvelį valgyt moka. Kaip juokinga mums visiems buvo, dabar, berašydama, krizenu prisiminus kaip Naujus sutikom.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

Related Posts with Thumbnails