Prisiminiau, ko dar nesu paminėjus. Kai Angelino pilvas gurgia, kai jis alkanas (kartais ir taip būna, bet tikrai retokai) Angelo pastebi, ir uždėjęs ranką ant pilvuko patenkintas šypsosi.

Gėles stengiuosi laistyti su Angelo. Jam aiškinu, kad ir jos nori gerti, kaip ir mes visi.

Vakarais prieš einant miegot, kartais žiūrim trumpus filmukus lopšines, o kartais aš Angelino paprašau paimti iš jo spintelės "saldžių sapnų" skrynelę. Joje yra įtaisytas toks mechanizmas: pasukus raktelį, skamba lopšinė. O toje skrynelėje yra daugybė kortelių (net neskaičiavau kiek jų iš viso) su trumpomis pasakaitėmis ar dainelėmis.

Angelino sulaužė savo lovytę, nupirkom jam kitą (padevėtą), vienu metu pora dienų stovėjo abi lovelės jo kambary, tai Angelo rodydavo į tą savo senąją ir sakydavo "otto" (=rotto) (sulaužyta), o tada į tą naująją
"bajo bajo" (=bello) (gražu).

Antradienį, po ilgos pertraukos, vėl buvome žaidimų grupelėje. Pasikartojome jau mokėtas daineles, bei mokinomės vieną naują apie snaiges.
Žaidėme tokį žaidimą: buvome "meškučiai", ėjome ratu apie sudėtas pagalves, ir po signalo griūdavom (tiksliau, mes mamos, "meškos", švelniai nutupdydavom mūsų "meškučius") ant tų pagalvių.
Vėliau, ant dekiuko prignaibėm vatos gabaliukų a la snaigės, ir kilnojom, bei leidom žemyn dekį - skraidinom snaiges.

Po to vaikiukai slėpėsi po tuo dekiuku, mes juos uždengdavom, tada tarsi ieškodamos ir surasdamos juos, pakeldavom dekiuką.

Ir dar, supom vaikučius po vieną tame dekiuke, labai jiems patiko. Tik ir kartojo dar ir dar!

Ką dar veikė vaikiukai? Čiuožinėjo nuo tramplino arba lipinėjo laiptukais ir šokinėjo ant pagalvių.

Užsirašiau į mūsų miestelio biblioteką. Labai nustebau pamačius, kad ten pilna knygelių kietais viršeliais mažiems vaikams. Kol aš rinkausi knygas, Angelino žaidė vaikams skirtame kampelyje. Ką ten žaidė, pasičiupęs knygeles vartė! Vėliau priėjo toks didesnis vaikas prie jo, ir pradėjo su batais šlapiais nuo sniego ant pagalvių laipiot. Angelino buvo be batų (pats suprato, kad reikia nusiimti juos, tik aš jam padėjau), klausiamu žvilgsniu pažiūrėjo į tą bėgėdį vaiką, ir bandė jam piršteliu grūmot. Aš Angelinui pasakiau, kad tuoj bibliotekos darbuotoja įduos tam neklaužadai skudurą į rankas (taip aš darau su Angelo, kai jis bežaisdamas išlieja pieną ar arbatą ant grindų) ir lieps viską valyti.

Štai kokias knygeles paėmiau Angelinui: