Mūsų pleputis.

Prisikaupė lapukų (ant greitųjų pasižymiu vieną kitą situaciją, kad nepamirščiau) su Angelino perliukais:

*
Sekmadienio ankstų rytą pusryčiaujam. Aš dar su chalatu. Katinukas Zoro žaidžia mano chalato diržu - jį kandžioja ir tampo. Angelo į jį kreivai žiūri. Aš, skaitydama jo mintis, sakau:
- Non mi fa male. (Man neskauda.)
Angelo suburba:
- A me, sì! (O man skauda!)

*
Angelo išsivalė dantukus. Dabar skalaus burną (į vonią spjaus vandenį, ne į kriauklę). Pamažu jis leidžia visam burnos turiniui (vandeniui ir dantų pastos likučiams) tekėti vonios sienelėmis ir gudriai šypteli:
- Lo scivolo. (Tramplinas.)


*
Aną dieną Angelino tarp minkštų žaisliukų rado Lego Belville figurėlę. (Aš ją buvau ten paslėpus, nes progai pasitaikius, norėjau ją sutaisyti - trūko abiejų jos kojų.) Nepatenkintas Angelo man davė pastabėlę, kad Lego detalės turi būti dėžėje, o ne tarp minkštų žaisliukų.

*
Kažkada čia klausiu Angelino:
- A che ora mangi all`asilo? (Kelintą valandą valgai darželyje?)
- Sono i minuti! (Ten - minutės!)

*
Klausiu:
- Chi è più bravo, Niklas o Maximilian? (Kas geresnis, Niklas ar Maximilian - abu broliukai yra toje grupėje, kaip ir Angelo.)
Angelino atšauna:
-Angelo!

*
Kartą pažadėjau Angelinui, kad valgysim jogurtą, nuėjom į virtuvę. Aš tą akimirką pamiršau, ką gi mes toje virtuvėje daryt norėjom. Angelo man priminė jogurtą. Aš nusišypsojau ir tariau:
- La mia testa non funziona. (Mano galva ne(be)dirba.)
Angelino nusijuokė, savo galvą pasukinėjo į kairę ir į dešinę gal po penkis kartus ir tarė patenkintas:
- La mia funziona. (Mano - veikia.)


*
Kalbėjom apie Dievulį, kad jis aukštai danguje sėdi ir mus visus mato. Angelo išsigando:
- Cade giù. (Nukris žemyn.)


*
Angelo pietauja. Staiga viena ranka netyčia suduoda per lėkštę ir taria:
- Scusa, il piatto. (Atleisk, lėkšte (kad užgavau).)


*
Katinas Zoro tempia Angelui už plaukų. Angelino skundžiasi:
- Mi ha rotto i capelli! (Man sulaužė plaukus!)

*
Angelo ant keturių ropodamas persekioja mūsų katinėlį ir man sako:
- Sono le gambe del gatto. (Aš esu katino kojos.)

*
Angelo kai prisivalgo, tai demonstruoja savo didelį pilvą, ir pasakoja, kad jis yra Stromboli (niekadėjas iš Pinokio nuotykių).

*
Vartau knygos lapus ir ieškau kokį eilėraštį (lietuvišką) perskaityti Angelinui. Angelo mato, kad aš vis gi ieškodama skaitau (mintimis), tai paprašo:
- Mamma, leggi con la bocca. (Mama, skaityk su burna.)

*
Angelino skanauja morkų sultis:
- Che buona carota di succo. (Kokia skani sulčių morka.)

Stebuklų miškas.

Nuo šių metų pradžios Angelo darželio auklėtojos kas dvi savaites ištaiko gražesnį giedresnį rytą ir vedasi vaikučius į už kilometro ar panašiai esantį miškelį. Smagioji draugija pasiima su savimi kelis bollerwagen, į juos vaikučiai renka sąmanas, šakeles, medžio žievę (iš jų paskui daržely daro įvairius darbelius). Iš bėdos vienas ar kitas pavargėlis gali būti šiuo vežimu pavežamas, jei jo kojos nebepaeina. 

Vaikai tą miškelį vadina nuostabiu vardu Zauberwald - Stebuklų miškas. Auklėtojoms fantazijos tikrai netrūksta. Jos prigalvoja vaikams įvairių užduotėlių. Visi drauge klausosi paukštelių čiulbėjimo. Jei laimė nusišypso, tai ir kokį zuikį bei voveraitę pamato.

O dabar apie mišką, bet darželyje:

Šį rytą aš ir kitos dvimetinukų darželinukų mamos pusryčiavome su darželio direktore. 

Veiksmas vyko Muzikos kambary, kuris buvo pavirtęs į patį tikriausią Stebuklų mišką. Ant pusryčių stalo (be daugybės valgomų dalykų) puikavosi sąmanų spalvos aksominė staltiesė, ant jos medžio - šakelės, ant palangės - konkorėžiai ir pliauskos. Ant sienų ir lubų - medžių lapai iš paprasto, gofruoto bei blizgančio popieriaus. Prie durų mus pasitiko (paskui ir išlydėjo) laputės ir stirniuko iškamšos...

Prie pusryčių stalo aptarėme, kaip sekasi mūsų mažiukams darželyje. Taip mums smagu buvo, kad vėliau visai "nusigrybavome" ir ne apie tai šnekėjome, dėl ko susirinkome :)

Man taip gera ant širdies, kad Angelino lanko tokį nuostabų vaikų darželį. Tikrai neturiu kuom skųstis!

Stalo žaidimai: Paveikslėlių domino.

Jei manęs atmintis neapgauna, tai šį paveikslėlių domino įsigijom, kai Angelui dar nei metų nebuvo. Aišku, apie jokį žaidimą pagal taisykles dar nei kalbos negalėjo būti. Aš Angelinui tiesiog įvardindavau kas ant kortelių nupiešta, jis bandydavo pakartoti, o paskui, manęs paprašytas, ir surasti vieną ar kitą paveikslėlį.

Vėliau kažkaip ėmėm mes šį domino ir pamiršom... Prisiminiau, kad mes jį turim, kai Angelino iš darželio parsinešė Senelio Šalčio dovanotą medinį domino.

Gruodžio ir sausio mėnesiais mes labai dažnai žaidėme tiek vienu, tiek kitu stalo žaidimu. Angelo taisykles greit išmoko, bet jam vienam domino kažkaip nesidėlioja, vis jam reikia draugijos :)

Įsimylėjau...

Jei kas man prieš metus būtų išpranašavęs, kad mes laikysim katiną, būčiau 100 % nepatikėjus ir atšovus, kad taip tikrai nebus. Nieko aš prieš kates neturiu ir neturėjau, tiesiog man jų niekada netrūko...

Pamenu gerai, kad prieš įsigyjant katinėlį aš jokio entuziasmo nejaučiau. Luciano buvo labai už. Angelo irgi degė nekantrumu. O aš tiesiog pasakiau TAIP Angelino naudai, kad jam šiek tiek linksmiau būtų, juk ir vienturtis auga, ir seneliai šalia negyvena.

Prieš gerą savaitę supratau, kad aš jau savo gyvenimo be katinuko Zoro nebeįsivaizduoju. Jis tiesiog diena po dienos būdamas savimi mano širdį užkariavo.

Aną dieną (tiksliau, net dvi dienas iš eilės) teko būti knygų išpardavime, tai iš penkiolikos nuostabių knygų, kurias nusipirkau ir už kurias sumokėjau tik po 1 eurą, net trys apie kates:



Šiuo metu aš skaitau tą knygą kreminiu viršeliu (nuotraukos dešinėje, apačioje). Jos iš rankų nepaleidžiu. Pažiūrėkit, kaip joje įdomiai tekstas surašytas:









Iki, jungiu kompiuterį ir toliau skaitysiu... :)

Knygos, knygelės.

Knygelės, kuriomis Angelo domisi, dorosi vis rimtesnės, vis mažiau iliustruotos ir vis daugiau teksto. Kartais aš beskaitydama padarau didesnę pauzę ar kur mintimis nuklystu, bet Angelino tuoj pat nepatenkintas prašo, kad toliau skaityčiau. Stengiuosi skaityti su intonacijomis, kur reikia nutaisau storą balsą ar ploną balselį.

Sausainiai apelsininės žvaigždutės ir jų receptas.

Tik dabar prisiruošiu įdėti (gėda man, bet nebespėju) šį sausainių receptą, kurį išbandžiau dar prieš Kalėdas. Šiuos sausainius su apelsinų uogienės pertepimu kepiau dvejopai: 


* Vienus pirmiausia kepiau, paskui pertepiau uogiene:





* Kitus kepiau jau perteptus uogiene:





Pirmieji gavosi gražesni, antrieji - skanesni.


O Angelinui kepiau sausainių iš viso be apelsinų uogienės, nes jis jos (nei kitų uogienių) nemėgsta.







Jums reikės:

* 1 apelsino (tarkuotos žievelės ir 3 valgomų šaukštų sulčių)
* 250 g sviesto (ištirpinto)
* 200 g cukraus
* žiupsnelio druskos
* 2 trynių
* 1 kiaušinio
* 500 g miltų
* 1 arbatinio šaukštelio kepimo miltelių
* 1 valgomo šaukšto cukraus pudros
* 450 g apelsinų uogienės

Į ištirptintą sviestą įberkite cukraus. Gerai išmaišykite. Tada įdėkite tarkuotą apelsino žievelę, įpilkite apelsino sultis, nepamirškite druskos, įmuškite kiaušinį ir įdėkite dar du trynius. Viską išmaišykite.
Atskirame inde sumaišykite miltus su kepimo milteliais ir paskui juos pamažu sijokite ant sviesto ir kiaušinių masės.


Tešlą gerai išminkykite ir 3 val. palaikykite šaldytuve.


Paskui iškočiokite tešlą plonai (3 mm) ir formelių pagalba spauskite sausainius. Kas antrą sausainį darykite su skylute ( gali būti širdelės ar gėlytės formos).


Dvi sausainių (dar neiškeptų) puseles sutepkite apelsinų uogiene (viršuje ta puselė, kuri su skylute).


Jei sugalvosite pirmiausiai kepti sausainius, paskui juos sutepti, tai pašildykite apelsinų uogienę puode ant ugnies.


Įkaitintoje orkaitėje (160°C) kepkite sausainius 8-12 minučių.


Iškeptus ir atvėsusius sausainius apibarstykite cukraus pudra.




Skanaus!


Jūsų Eglė

Stalo žaidimai: Bokštas - mįslė.

Šio žaidimo taisyklės paprastos. Iš spalvotų skrituliukų vienas žaidėjas turi sudėlioti žodį bokštelį, o kitas - turi jį atspėti.



Kiekviena raidė, tiksliau trys (vokiškos) abėcėlės raidės yra vienos ir tos pačios spalvos. Taip kad tenka truputį galvelę pasukti.



Šį žaidimą esu žaidus su mama ir sese, labai smagu buvo, ar ne? (Pasiilgau!)

Galbūt nustebsite, bet šį stalo žaidimą galima "žaisti" ir su mažais vaikais :)

Mudu su Angelino iš medinių skrituliukų statom bokštus ir bokštelius.



Taip pat labai smagiai tuos skrituliukus ridenam.

Ir katinėlį Zoro įtraukiam į žaidimą: mes statom, o jis prisėlinęs tik su letena pliaukšt ir nebėra bokšto :)

Apie mandarinus, pomidorus, bananus ir tigrus.

Pasiimu Angelo iš darželio ir keliaujam namo. Kelią trumpinam plepėdami. Jo klausiu, ar suvalgė visą sumuštinį ir mandariną. Angelino man skundžiasi, kad mandarinas nelabai skanus buvo. Aš ir patikiu. Juk ne kartą mums pasitaikė, kad iš kelių kilogramų mandarinų vienas kitas pagedęs buvo. Juk iš išorės ne visada pamatysi, koks gi tas mandarinas viduj bus.

Mes jau namie. Atidarau Angelo kuprinėlę, išimu dėžutę, į kurią kas rytą dedu užkandėlę. Pajuntu, kad ji ne tuščia. Atidarau. Matau dvi mandarino skilteles. Tokias sultingas, gražias. Paragauju. Skonis kuo puikiausias.
Atsisuku į Angelino. Nutaisau rimtą miną ir sakau jam, kad visai skanus tas mandarinas. Angelo tvirtina, kad nelabai. Tada jo klausiu, kokį skonį turėtų turėti mandarinas (jį provokuoju). Angelino, man atsako, kad jis turėtų būti pomidoro skonio (Angelo dievina pomidorus).
Čia pat mano vaikis prisimena, kad vieną kartą ir bananas pasitaikė neskanus ir jis tvirtai nusprendžia, kad ir bananas turėtų būti pomidoro skonio.

O tada gudruolis žaibiškai pakeičia temą (žiūri į mūsų katiną Zoro, kuris tupi ant kilimo su gepardu) ir man aiškina, kad tigrai negeri, nes jie urzgia ir ilgus nagus turi.
Vat taip :)

Vėl apie 3D animaciją.

Šį kartelį žvarbiems, niūriems ir tamsiems žiemos vakarams rekomenduoju (tiems, kurie mėgsta animaciją) šiuos filmukus:

*

Aš jį žiūrėjau angliškai (su lietuviškais subtitrais).

*

Mudu abu su Luciano šį filmuką žiūrėjome itališkai.

*

Aš jį žiūrėjau itališkai.

*

Mudu abudu su Angelino žiūrėjom šį filmuką (9 serijas).

Apie prabėgusį sausį.

Rodos pildau blog`ą beveik kas dieną, bet tiek daug lieka neaprašyta.

Svarbiausia sausio mėnesio naujiena - Angelino į darželį (kilometras pirmyn, kilometras atgal) kulniuoja pėsčiomis. Nors laiko dabar sugaištame daugiau (anksčiau aš Angelino veždavau vežimėlyje ir pagal tai vėluodavom ar ne, galėdavau žingsnį pagreitinti ar sulėtinti), bet užtat Angelo dabar didesnį apetitą turi (ir anksčiau valgydavo viską, bet štai daržely užkandėlės beveik neliesdavo, o dabar ją padvigubinome).

Jei dar įskaičiuosim 1,5 val. (tiek Angelo išbūna kas dieną darželio žaidimų aikštelėje) bei kasdieninį popietinį ėjimą su vienokiu ar kitokiu tikslu (į parką, į žaidimų aikštelę, į biblioteką, į parduotuvę, į paštą ir pan.), tai tikrai gausis, kad Angelo kas dieną apie 3 val. aktyviai lauke praleidžia. O tai tikrai yra visai neblogai.

Šią ir praėjusią savaitę Angelino grupėje atlieka praktiką vienas būsimas mokytojas (jo plaukai žemiau pečių ir banguoti, o jis pats dviejų metrų ūgio). Angelo visada noriai eidavo į darželį, o dabar tas jo noras dar sustiprėjo. Net pamiršta man pro langą, kaip paprastai, pamojuoti - skuba prie to naujojo "mokytojo", kuris yra visų vaikučių dėmesio centre.

Dabar norėčiau papasakoti, kiek daug Angelo man padeda namų ruošoje:

Angelino man nustato skalbimo mašinos programą (visada N°6) ir įjungia skalbimo mašiną.

Jis man padavinėja išskalbtus rūbus/rankšluosčius po vieną, aš juos kabinu ant virvės, tuo pat metu aptariame kieno čia drabužis ir pan. ir kokia jo spalva.

Kai daugiau išskalbtų daiktų susikaupia, tai aš juos visus sudedu į krepšį/vonelę (kaip čia taikliau pavadinus), o iš jo Angelo visiškai savarankiškai sukrauna viską į džiovinimo mašiną, uždaro dureles, pasuka rankenėlę ties 60 minučių ir įjungia džiovyklę. Kai programa baigiasi, vėl Angelino pats vienas atidaro dureles ir visus išdžiūvusius rūbus ir rankšluosčius sudeda atgal į vonelę.

Pamiršau pasakyti, kad mūsų skalbimo/džiovinimo patalpa yra rūsy - Angelo atidaro/uždaro visas reikiamas duris ir įjungia/išjungia tiek šviesų kiek reikia, kol pasiekiame rūsį/namus.

Nuo tada, kai turime katinėlį Zoro, Angelino jam nustatytu laiku duoda valgyti: išrenka ką katiniukas valgys, su mano pagalba įdeda į jo dubenėlį reikiamą porciją, ir tekinom neša ir deda maistelį į katinėliui skirtą kamputį koridoriuje.