Punkt, Punkt, Komma, Strich arba Angelo deklamuoja vokiškai.

Viena ponia, dirbanti Vokietijos geležinkeliuose, užsuka į ledainę, kurioje aš dirbu, net po 2 kartus per dieną. Kas kartą užsisako (kartais valgo ledainėje, kartais išsinešimui nori) Joghurt Ananas Becher. Pasirodo yra žmonių, kurie suvalgo ledų daugiau už mane :D

Mudu su Angelo labai su šia ponia susidraugavom. Štai aną dieną ji Angelui pripaišė kačiukų į sąsiuvinį, besakydama smagias eiles:

Punkt, Punkt, Komma, Strich,
Fertig ist das Mondgesicht,
Zwei lange, lange Ohren,
Ein Kind wird uns geboren,
Ritzeratze, Ritzeratze,
Fertig ist die Miezekatze.

Paskui ji man ant lapiuko užrašė šio smagaus eilėraštuko žodžius, parodydama, kaip reikia pagal juos katytę piešti.

Tiek Angelo, tiek aš jau išmokome šias eilutes ir linksmai jas deklamuojame.

Stalo žaidimai: Bokštas - mįslė.

Šio žaidimo taisyklės paprastos. Iš spalvotų skrituliukų vienas žaidėjas turi sudėlioti žodį bokštelį, o kitas - turi jį atspėti.



Kiekviena raidė, tiksliau trys (vokiškos) abėcėlės raidės yra vienos ir tos pačios spalvos. Taip kad tenka truputį galvelę pasukti.



Šį žaidimą esu žaidus su mama ir sese, labai smagu buvo, ar ne? (Pasiilgau!)

Galbūt nustebsite, bet šį stalo žaidimą galima "žaisti" ir su mažais vaikais :)

Mudu su Angelino iš medinių skrituliukų statom bokštus ir bokštelius.



Taip pat labai smagiai tuos skrituliukus ridenam.

Ir katinėlį Zoro įtraukiam į žaidimą: mes statom, o jis prisėlinęs tik su letena pliaukšt ir nebėra bokšto :)

Apie Angelo ir Zoro arba nenuobodi kasdienybė.

Mudu su Angelo pietaujam. Valgom salotas su pomidorais, tunu ir kukurūzais. Angelo, kaip visada, sukerta visus pomidorus, esančius jo lėkštėj, ir jų nori dar.
Aš jam sakau:
- Angelino, lasciamo i pomodori per domani. (Palikim pomidorus rytojui).
Angelo nenusileidžia:
- No, lasciamo l`insalata (quella senza pomodori) per domani. (Ne, palikim salotas (kurios jau be pomidorų) rytojui).


Skaitom knygą apie Buratiną. Aš sakau:
- E` il libro di Pinocchio. (Tai - Buratino knyga. Tiksliau, knyga apie Buratiną.)
Angelo prieštarauja:
- No, è il libro della biblioteca. (Tai - bibliotekos knyga.)

Mėgstamiausios Angelo frazės:
* Non mangiare da sola! (Nevalgyk pati viena.) Kai aš, gamindama valgį, ragauju ar druskos užtenka ir pan.
* Cosa mi dai? (Ką man duosi?) Kai jį pakviečiu prie stalo valgyt.
* Voglio qualcosa. / Voglio un`altra cosa. (Noriu kažko. / Noriu ko nors kito.)
* Non andare a casa da sola. (Neik namo viena.) Kai mes būnam svečiuose.

***

O mūsų katinas Zoro kiek visko prisigalvoja!
Jam labai patinka žaisti mūsų vonios minkštais kilimėliais, tai vis randam juos ne vietoje, ar apverstus, ar kur nustumtus.
Taip pat Zoro mielai slepiasi spintoje tarp rūbų, jei randa praviras duris, arba kai aš tuo metu dedu sulankstytus rūbus į spintą.

Katino Zoro išmislai.

Mūsų katinėlis Zoro, jau visas katinas. Ir kiek šunybių (t.y. katybių) jis prikrečia! 

Kiek kartų Zoro išvertė gėles iš vazonų, jau nebesuskaičiuosiu ant dviejų rankų pirštų. Bandau rasti gėlėms tinkamą vietą, bet ji vis pasirodo netinkama. 

Štai kad ir vakar, vėl Zoro įsitaisė ant palangės, ir, rodos tyčia, nuvertė vazonėlį ant grindų, paberdamas žemes po visą kambarį. 

Aš, supykus ant jo, surikau: 

- Ir ko gi jis nematė, jei vis ant palangės lipa ?! 

Angelo neieškojo žodžių kišenėje: 

- Saulės, mama, saulės! :)

Dar vienas mūsų katino naujas įprotis - jei virtuvė atidaryta, tai jis tuoj ims ir įšoks į kriauklę! 

Jei mudu su Angelino geriam Kräutertee (žolelių arbata iš mėtų, ramunėlių, erškėtrožių, kmynų, melisos, liepžiedžių, ji mūsų pati mylimiausia geriamiausia), tai katinas Zoro tuoj prisistatys, užšoks ant stalo, ir bandys kišti snukutį į stiklinę...

Ir dar... jei aš ar mes esame virtuvėje ar vonioje, ir uždarome paskui save duris, tai kur buvęs, kur nebuvęs katinas Zoro taranuos duris šokinėdamas ir tokį bildesį sukeldamas, kad jūs turbūt net neįsivaizduojate... ;)

Apie tai, kaip mes praleidom Šv. Kūčių vakarą ir sutikom Šv. Kalėdas.

Šiemet per Kalėdas turėjom neregėtai nematytai daug sniego:



Po sniegu "dingo" viskas, kas buvo mūsų balkone:





Štai mūsų kuklus šventinis stalas (visai nelietuviškas), nes Luciano jį ruošė (su Angelo), o aš tuo metu tvarkiau namus.



Tiesa, šiuos sausainius iš "3 in 1" tešlos aš kepiau dar prieš Kalėdas, ir pakavojau, kad jie "nedingtų" ir švenčių sulauktų.



Beje, ir meduolinį namelį mes taupėm (tiksliau, aš taupiau) Kalėdoms. Kaip sužibo Angelino akys, kai jis išgirdo, kad jau mes tą raganos namelį valgysim :)

Pagaliau sužinojom, kokią dovanėlę mums daržely padarė Angelo (kalbu apie popierinį žibintą):



Luciano norėjo Angelui pagal itališką tradiciją mūsų dovanėlę įteikti vidurnaktį. Aš jį perkalbėjau, sakydama, kad lai Angelino vis dar tiki Kalėdų Seneliu, kuris palieka dovanas po eglute (pernai ir užpernai taip darėm).
Ir žinot, kas juokingiausia? Kad net mes patys nesulaukėm vidurnakčio! Vat tai tau :)

O Angelino toks laimingas buvo ryte, kai rado dovanėlę po eglute.
Viena iš dovanėlės sudėtinių dalių buvo šiltos kojinės su elniukais. Angelo jas kaip čiupo, ir iš karto jų viduj kažko ieškojo (buvo pratęs Adventinio kalendoriaus kojinaitėse ieškoti siurprizų) :D


O dabar apie šventines (ir ne visai) mūsų katinėlio Zoro išdaigas:

Nepatikėsit, bet mūsų kačiukas prieš kelias dienas užšoko ant Kalėdų eglutės, stovinčios mūsų svetainėje ir... ją nuvertė ant žemės. Gerai, kad nei vienas bumbuliukas nesudužo!

Jau net nekalbu apie girliandą, kurią jis kokius 5 kartus per dieną nutraukia nuo eglutės... Kartais ir kokį bumbuliuką atkabina, ir jį ridinėja po svetainę... :D

Tualete, Zoro mielai tupi ant palangės, o prieš užšokdamas ant jos, net nežinau, tyčia ar netyčia, nuleidžia vandenį!!!

Zoro vakar mane iki ašarų prajuokino: svetainėje palindo po sofa, ir atsispirdamas letenėlėmis į sofos dugną, ant nugaros čiužinėjo grindimis... kaip koks šikšnosparnis, tabaluojančiomis ausimis :D


Vakar mudu su Angelino norėjome nulipdyti sniego senį, bet sniegas nelipo... Štai šiandien sniegas truputuką patižo, o mums kiek laimės!
Štai kokį sniego senį ir sniego katiną mes nulipdėm:

Katinėlis Zoro žaidžia slėpynių.

Mūsų katinėlis Zoro mielai žaidžia slėpynių. Taip gerai žaidžia, kad mes jį vos surandam.

Šeštadienį ryte mudu su Angelino klausėmės Kalėdinių giesmių salione. Mums kompaniją palaikė Zoro. Beišdykaudamas mūsų kačiukas apvertė ant grindų stovinčią gėlę. Pabėrė žemės ant grindų.
Angelino man atnešė šiupeliuką ir šluotelę. Uždarėm Zoro koridoriuj, kad jis mums netrukdytų rinkti žemių.
Viską greitai sutvarkėm ir tada pastebėjom, kad mūsų katuko nebėra koridoriuj. Patikrinom, ar durys į kitus kambarius uždarytos. Uždarytos! Tai kur po galais mūsų Zoro?! (Luciano tuo metu namie nebuvo.) Nelinksma daros. Aš šaukiu Zoro vardu. Angelo trepsi šlepetėmis. Lyg ir girdžiu miaukimą, bet Angelo per daug triukšmauja. Jam duodu ženklą ramiai pastovėti. Vėl šaukiu vardu mūsų katinėlį. Vėl girdžiu tylų miau miau. Iš kur jis sklinda? Juk mūsų koridoriuj beveik nieko nėra. Tik batų dėžė kampe stovi. Batų dėžė?! Bingo! Iš ten ir girdisi miaukimas...
Atidariau aš batų dėžę, ir ten (šalia sienos) radau Zoro.
Turbūt kažkuris iš mūsų batų dėžę blogai uždarė. Smalsuolis katukas per paliktą tarpą į jos vidų pateko. O nuo jo svorio batų dėžė užsidarė. Tikriausiai taip ir buvo, nes kitaip ir būti negalėjo :)

Vakar vakare sėdžiu salione. Durys uždarytos. Katinėlis Zoro žaidžia su drobine pelyte. Aš nelabai į jį dėmesį kreipiu, nes pildau savo blog`ą. Po kažkiek laiko pastebiu, kad katukas jau nebežaidžia. Tiksliau, kad jis vėl kažkur dingęs.
Aš jo ieškau ant kėdžių, po stalu, po sofa, už televizoriaus... vienu žodžiu, visur, bet jo nerandu!
Tada iš nevilties pradedu kviesti katinėlį vardu. Ir išgirstu jo murkimą. Apsidairiau - ant žemės jo nėra, o tas murkimas pakankamai stiprus ir labai gerai girdisi. O katinėlio nei kvapo... bet murkimas nesiliauja!
Lyg ir nuo sofos jis sklinda. Bet ten nieko nėra. Tik pusiau raudonas, pusiau juodas pledas guli sulankstytas. Įsižiūriu geriau: ant to pledo Zoro snūduriuoja (mūsų katinėlis juodas it smala) ir per miegus man murkia...

Nuo penktadienio iki sekmadienio.

Penktadienį Angelo darželyje apsilankė pats tikriausias Senelis Šaltis (Nikolaus). Vaikai jį džiaugsmingai sutiko ir šypsodamiesi jam padainavo vieną dainelę. Matyt senelis tikrai liko patenkintas, nes kiekvienam vaikučiui jis įteikė po drobinį maišelį su didžiuliu šokoladiniu Kalėdų seneliu bei mediniu domino.





Namuose mokinau Angelo žaisti domino, rodos jis kaip ir suprato žaidimo esmę, bet vis tiek smagiau jam buvo tiesiog iškratyti plonas medines korteles iš dėžutės, o paskui jas vėl į ją tvarkingai sudėti ir taip be pabaigos.

Vakar po pietų Angelo ir aš pagaminome lesyklėlę paukščiukams, tokią kaip ir šių metų sausio mėn., tik įvairesnio maistelio pridėjome.





Suledėjo lesyklėlė per kelias valandas šaldymo kameroje, kaip ir būtų pats laikas ją kad ir balkone pakabinti, bet... dingo tikra žiema iš mūsų kiemo, teks vėl minusinės temperatūros palaukti.

Ir dar kai kas naujo. Mes dabar jau keturiese esam! Aš kalbu apie mūsų augintinį - katinėlį Zoro. Štai jis: