Sekmadienį ėjom sportuoti. Angelino labai džiaugėsi ir per tas dvi savaites, kai buvo uždaryta (žiemos atostogos) nepamiršo, kur gi mes sekmadieniais paprastai einam.
Sporto salėj radom įvairių naujų atrakcijų. Angelo išbandė ant virvių ištemptą suolą (kaip linguojantį tiltelį), gana greitai ir neparvirsdamas jį perėjo. 
Paskui, aš pririšau virvę prie tokios minkštos guminės skraidančios lėkštės, bėgdama ją vilkau žeme, o Angelino bandė pagauti. Vėliau, Angelino atsisėdo ant tos skraidančios lėkštės, laikėsi už virvutės, o aš jį tempiau per visą salę. Oi kiek krykštavo jis, kad net kartais pamiršdavo laikytis, ir griūdavo ant žemės.
Ką dar veikėm? Žiūrėjom, kaip vieną tokia mamytė pririšo tris gumines lėkštes ant trijų virvučių, o trys jos dukrytės buvo "katės" ir bandė sugauti tas lėkštelės. Angelinui tikrai keistai atrodė, kad mergaitės, kurios daug didesnės už jį, ne vaikščiojo, bet ropojo. Bandžiau jam aiškint, kad jos vaidina "kates", o Angelino man prieštaravo, kad jos visgi "bimbe" (mergaitės), o ne katės.

Namolio pasukom keliu per parką. Norėjom pažiūrėt, kas gi iš mūsų lesyklėlių liko. Net juokas suėmė, kai radom visus žemės riešutukus iškapotus iš ledo. Kokie darbštuoliai, tie paukšteliai!

Užsukau į "Milijono žirafų" svetainę, pamačiau, kad ir mūsų darbeliai ten jau įdėti. Tik va, rašiau, kad darbelių autoriai Angelo ir Eglė, 22 mėnesiai ir 28 metai, o ten įrašyta, kad 22 metai. Ką darysi. Nieko baisaus.

Mudu su Angelino padarėm dar vieną lesyklėlę.

Ją pakabinome mūsų balkone.

Internete susiradau Münster zoologijos sodo puslapį. (Gal kada pavasarį jame apsilankysim). Rodžiau Angelui foto, klausinėjau ar jis žino, kas čia per gyvūnas ir pan. Atpažino varlę, žirafą, liūtą pavadino kate, o mešką - šunimi. Vis dėlto, paveikslėlių knygose tie pieštiniai gyvūnai skiriasi nuo tikrų. Bežiūrėdamas į nuotraukas antrą kartą, Angelo atpažino žirafą, dramblį, raganosį, beždžionę.

Daviau Angelinui tuščią indelį nuo varškės, ir dar vieną, nuo arbatos. Žaidžiam taip, kad jis eina į parduotuvę ir perka varškės bei arbatos. Žiūrėsim, kokių dar indelių ar dėžučių galiu duoti Angelinui.

Kuo dažniau, tuo daugiau leidžiu Angelinui lauke pavaikščioti. Jis gana klusniai seka iš paskos, o jei susidomi kažkuo, tai paragintas pasiveja mane.
Vakar į rankas pasiėmė nemažą apledijusį sniego gabalą. Kokį dvidešimt kartų jį paleido kristi ant žemės, pirmus kartus tas sniego gabalas skilo į mažesnius gabaliukus. Angelo išsirinko vieną iš jų, ir nešėsi su savimi toliau. Aš jam pasiūliau parsinešti tą sniego/ledo gabaliuką namo. Pasakiau, kad padėsim jį į kibirėlį ir stebėsim, kaip ištirps ir pavirs vandeniu. Angelino į mane kreivai pasižiūrėjo, pakratė galvą, ir paliko tą sniego gabaliuką gulėti ant žemės.

Šiandien ryte aš, matant Angelui, apkabinau Luciano ir pasakiau: "Mio papà, mio!" (mano tėtis). Angelino paprieštaravo: "Nonno!" (Senelis)! Man prireikė kelių sekundžių, kad suprasčiau, ką turėjo omeny Angelo. O gi visai paprasta. Aš jam esu ne kartą kartojus, kad senelis tai mano tėtis. Tai jis man paprasčiausiai norėjo priminti, kad ne jo tėvelis mano tėtis, o kad senelis - mano tėvelis!

Ką iškrėtė Angelo? Radau į skutelius suplėšytą tualetinio popieriaus ritinėlį. Ką gi - liepiau viską surinkti ir išmesti į šiukšlių dėžę.

Kai mes kartu valgom, būna trūksta dar ant stalo to ar ano, tai Angelino naudojasi proga, ir nukniaukia man iš lėkštės skanesnius maisto gabaliukus. Ir šiaip, bevalgydamas Angelo iš maisto "stato" mašinas, laužo duonos gabaliukus, ar sausainius ir "važinėja" po lėkštę ar ant stalo.

Šiomis dienomis lašinu vaikučiui į nosį vaistukų. Ne tik jam vienam, ir visai jo žaisliukų armijai.

Vakar paišėme žirafas "Milijonui žirafų", nes norime, kad “žirafų rinkėjas” laimėtų. Ir jus jam galite padėti!

Nuo pat sausio pradžios su Angelino žiūrėjome "Mulan I" ir "Mulan II" itališkai, kas dieną po kelis epizodus, kaip išeidavo. Man - tai vienas iš pačių nuostabiausių animacinių filmukų, dainos ir muzika - fantastika!

Karts nuo karto, nuperkam Angelinui naujų, didesnių rūbelių. Jei iš Lidl - tai jie būna supakuoti ir prie kiekvieno dar po vaikiuką ant kartoninio lapo, kuris tą ar kitą rūbelį demonstruoja. Oi kaip Angelo dievina tuos vaikučius, štai mergaites (kai kurie rūbai būna unisex, pvz. apatiniai ar treninginės kelnės ar džemperis) jis nubučiuoja. Angelino pačios mylimiausios, tai tos šviesiais plaukais ir žydromis akimis.

Žinokit, kokį man įdomų žaislinį termometrą teko šią savaitę matyti! Palaipsniui "kylant" temperatūrai, pasirodo vis kitas paveikslėlis. Jei +36° ir daugiau - tai vaikutis žaidžia kieme, jei +37° ir daugiau - sėdi namie, ir jei +38° ir daugiau - guli lovoje. Tikrai nuostabiai paaiškinta vaikams, ką reikia atitinkamoj situacijoj daryti, nes tie skaičiukai jiems nelabai ką sako.

Reikia slėpti nuo Angelino įvairius kremus tubelėse ir indeliuose - per kelias sekundes sugeba atsukti dangtelius!

Angelo užvakar pats užsidėjo savo žieminį dešinį batą (žaisdamas, į lauką tuo metu nesiruošėm), bei įjungė tėčiui kompiuterį (bet jo niekas neprašė).

Angelinui neduoda ramybės slogytė - štai pagal kokį mūsų gydytojos receptą padariau lašiukų vaikiuko nosytei: 250 ml virinto vandens ir pusė arbatinio šaukštelio druskos. Pipetę ir buteliuką turėjom nuo ankščiau pirktų vaistukų.

Pastebėjau, kad jei Angelo kalba ar mato du tokius pačius daiktus, tai du kartus pakartoja to paties daikto pavadinimą.

Vakar ėjome į parką tikrinti, ar paukštukams patiko mūsų lesyklėles.

Radom apvalgytas. Nudžiugom, kad patiko! O vakare sugalvojom piešti angelus sniege.

Šiandien klijavom piratų papūgą ir...

lobio žemėlapį.

Vakarienei valgėm spaghetti. Aš greičiau baigiau valgyti už Angelino, o jis į puodą parodė, lyg dar norėdamas valgyt, aš jam atsakiau, kad nebėra tame puode nieko, o Angelo, pasirodo dėl manęs pergyveno - ranka pakabino spaghetti iš savo lėkštutės, ir man į lėkštę įdėjo.

Štai kiek dar visko prisiminiau, ko dar nesu pasakojus.
Su Angelino einu į rūsį skalbti. Jis kantriai palaukia, kol aš skalbimo mašiną pakrausiu, įdėsiu miltelių ir minkštiklio, tada Angelo paspaudžia paleidimo mygtuką. Įdomiai jis skalbimo mašiną vadina "bu bu bu tite". Ir dar su rankute parodo kaip ji sukasi.

Prieš metus Angelino dar nei vieno dantuko (jei neskaičiuosim 2 vos vos išlindusių) neturėjo. O dabar jų turi net 12!

Kai aš skaitau kokį žurnalą, ir Angelo prisistato. Jei mato, kad mažai tame mano skaitale paveiksliukų, tai kokią savo knygelę atsineša ir įsitaiso šalia manęs. Vis man rodo, ką joje mato.

Jeigu Angelino pats išsipurvina, ar pamato kažką nešvaraus, tai taip įdomiai išsireiškia "fu fu fu poko (=sporco) (nešvaru)".

Jeigu klausomės kokios muzikos ar šiaip dainų, jei tuo metu dainuoja vaikai, Angelo tai pastebi, ir man sako "bimbo".

Kai aš lankstau rūbus, Angelino smalsiai mane stebi, ir komentuoja kieno rūbą aš tuo metu lankstau. Puikiai žino, kuris tėvelio, kuris mamos, o kuris jo. Tik jei mano juodas kelnes pamato, galvoja, kad tai Luciano, nes jis paprastai vien juodas kelnes nešioja.

Angelino jau beveik moka persižiegnoti, pabaigoj gražiai sudeda rankutes ir pasako "Amen".

Kai vakaras ateina, prieš miegą, paraginu Angelo sudėti žaisliukus į vietą. Jis žino, kur reikia knygeles dėti, kur kaladėles, o kur minkštus žaisliukus. Aš jam truputį padedu tvarkytis. Pastebiu, kad kas kartą Angelino vis greitesnis būna.

Vakar mes su Angelo labai šaunias ir modernias lesyklėles pagaminom.

Į formą Angelino pridėjo žemės riešutų ir apelsino skiltelių. Aš užpyliau šaltu vandeniu ir padėjau į šaldymo kamerą. Vėliau, panašiai, dar vieną formą pripildžiau.

Šiandien pakabinom abi valgomas lesyklėles parke ant medžio.

Taip pat, šiomis dienomis su Angelino gliaudėm žemės riešutus. Ir valgėm.

Pabandysiu prisiminti, ką dar naujo išmoko Angelino, ko dar nebuvau paminėjus.
Angelo "atrado" aidą. Jis sužinojo, kad kuo patalpa didesnė (ypač tinka laiptinė ar kažkas panašaus), tuo geriau girdisi, kaip tas "kažkas" atkartoja, ką jis sako.

Angelino pastaruoju metu labai daug šneka "savo" kalba. Kartais taip rimtai į mane žiūri, ir kad pasakoja, aiškina. Jei aš nei vieno žodžio nesuprantu, tai stengiuosi kažką neutralaus pasakyt, ar galva palinksėti - parodyti, kad klausau ir pan. Noriu, kad dar daugiau šnekėtų.
Kartais būna super juokinga, kai aš kažką Lucianui pasakoju, o Angelino iliustruoja: arba (dažniausiai paskutinį) žodį atkartoja, arba gestais bando aiškint. Žinokit, toks jausmas, kad mes abu susirepetavę būnam. Tikrai smagiai žiūrisi.

Aš su Angelino valgau visada kartu, už to paties stalo (prisėdu ant pagalvėlės prie Angelino staliuko). Valgom tą patį, tik gal kartais mano lėkštė būna didesnė, ar gilesnė, o Angelo - dažniausiai iš plastmasės. Tai jis, su šaukštu ar šakute padaužo tiek į savo lėkštės, tiek į mano lėkštės šoną - stebisi garsų įvairumu.

Nebūna nei vienos dienos, kad Angelino nežaistų su mano ar Luciano batais ar šlepetėmis. Dabar jau juos kaip reikalas apsiauna, abu iš karto, pataiko dešinę ant dešinės, kairę ant kairės, ir žingsniuoja po namus. O kartais galima išvysti ir tokį vaizdelį: Angelo pasiima į rankas po 2 tos pačios poros batus, taip elegantiškai, ir vėliau padeda juos visus ant žemės, taip dailiai surikiuotus, kad net nemoku paaiškinti.

Man smagu, kad jei kartais, maudydama Angelino, pamirštu kokį jo rūbelį ar sauskelnes kambary, tai pasodinu Angelo vonioj ant kilimėlio, apsupu rankšluosčiu, ir jo prašau pasėdėt ramiai ir manęs palaukti. Taip jis ir daro.

Šiaip Angelino jau puikiai žino, kad prieš valgį ir po valgio plaunam rankutes, pats pirmas į vonią bėga, šviesą uždega, duris uždaro.

O dabar trumpai užsiminsiu, kaip mes namuose Naujuosius sutikom.
Kadangi Angelino jau apie pusė vienuolikos labai pavargęs buvo, tai nusprendėm pora fejerverkų paleisti ankščiau laiko, kad ir Angelo galėtų jais pasigrožėti. Specialiai parinkom tuos, kurie aukštai nešauna, lieka savo vietoj (mūsų atveju, balkone) ir džiugina spalvų spektakliu.
Angelino klusniai sėdėjo ant kėdutės priešais svetainės lango stiklą (mūsų langas iki pat žemės, ir pro jį matom beveik visą balkoną) ir stebėjo kaip ten tie mūsų fejerverkai šaudė.
Gal kokius aštuonis tėvelis uždegė. Ir, žinokit, tuo pat metu nukrito nuo lango Kalėdinė dekoracija, visai šalia Angelo, aš tuo metu nežiūrėjau visai į tą pusę, tai tikrai rimtai išsigandau, nes jau galvojau, langas išdužo ar ką. O abu vyrai, tiek mažasis, tiek didysis, nusišypsojo man.

Ir dar vienas smagus vakaro momentas - valgėm bignè, Luciano (kuris juos ir darė) užsiminė, kad Angelino atsargiai valgytų (nes viduj daug labai kremo). Kas juokingiausia, kad Angelo išsitepliojo vos vieną pirštą kremu, o Luciano... taip suspaudė savo bignè, kad visas šokoladinis kremas ištekėjo ant jo šviesių rūbų. Aš tai lūžau iš juoko, dar bandžiau komentuot, kad vaikutis gražiau už tėvelį valgyt moka. Kaip juokinga mums visiems buvo, dabar, berašydama, krizenu prisiminus kaip Naujus sutikom.

Kalėdinis spektaklis.

Angelino šiandien visai netikėtai ir be jokio pasiruošimo... vaidino avelę, kuri su kitom avytėm ir piemenukais atėjo aplankyti gimusio Jėzaus. Man ir pačiai buvo netikėta, nes aš atvedžiau Angelino pažiūrėti spektakliuko apie švento vaikelio gimimą. Taip, taip - pažiūrėti... o taip išėjo, kad visi norintys vaikiukai žiūrovai vaidino.

Angelino buvo pats mažiausias iš visų, bet tikrai šauniai laikėsi, ir tik karts nuo karto ieškojo manęs akimis. Suspėjo ir ant prakartėlės prisėsti - pailsėti. Vėliau smagiai į taktą mojo tokiu muzikos instrumentu a la barškučiu. Aš švelniai tariant likau sužavėta.

Po vaikučių pasirodymo, kunigas laimino visus susirinkusius. Vėliau rašėm ant žvaigždučių formos lapelių žmonių, kurie mums brangūs, vardus. Visi lapeliai buvo surinkti ir padėti į krepšelį prie kūdikėlio Jėzaus. Už mūsų mylimus bus meldžiamasi kas dieną iki 3jų Karalių (jei gerai supratau). O tada lapeliai bus simboliškai sudeginami. Ką paskui veikėm? Mes visi buvom pakviesti ragauti Kalėdiškos arbatos ir skanauti sausainių. Gerumėlis!

Senokai berašiau. Buvo šventinis tingulys apėmęs. Kalėdas šventėm namuose. Už lango, sniego neliko nei kruopelės. Vakar prieš pietus, taip gražiai saulutė švietė, kad atrodė pats tikriausias pavasaris, o ne gili žiema.

Angelinui sumaniau parodyt vieną filmuką iš savo vaikystės - "Nu pagadi". Buvau jo gal dvidešimt metų nemačius. Nors ir ne 3D, bet toks artimas širdžiai.

Taip pat susiradom dar vieną filmuką apie Plutą. Angelino myli šuniukus. Vos tik kalba eina apie kokį nors šunelį, tuoj Angelo bėga į savo kambarį (jei esam namie) ir atsineša vieną iš savo žaislinių šuniukų mylimukų.

Kadangi ir mes patys prieš porą dienų nulipdėm Sniego Senį, šis filmukas irgi visai į temą buvo. Ir štai kelios dainelės apie Kalėdas, 2 - itališkai, 2 - vokiškai ir 1 - angliškai.

Užvakar labai norėjom nulipdyti sniego senį, bet sniegas labai purus buvo ir visai nelipo. Štai vakar, mūsų džiaugsmui, pakilo keliais laipsniais temperatūra, vietomis sniegas jau tirpo, bet mums pasisekė susirasti nemažą plotelį sniego, tai pasiraitojom rankoves ir kibom į darbą. Štai:

Kokios Kūčios be kūčiukų? Štai kaip Angelino darbavosi vakar vakare:

Angelino rodos kas dieną išmoksta kažko naujo. Štai be problemų sudeda savo medines deliones (tas su rankenėlėmis). Padeda ne tik savo batukus į vietą, bet ir mūsų. Atneša šlepetes, net neprašytas. Nešvarų rūbelį tuoj neša į skalbinių dėžę.

Užrašysiu kelis žodelius a la Angelino:
kremas - "pulga".
miegmaišis - "maisas nanna".
kai padaro kaku, ant savęs sako - "kakajis".
sportas - "pot".

Vakar nešėm duonytės antytėms į parką. Snigo. Gaila buvo tų sušalusių nabagėlių.

Mudu abudu su Angelino, padarėm dar vieną labai šaunų darbelį.

Šiandien ryte (kaip jau pasidarė įprasta sekmadieniais) buvom sportuoti. Nepatingėjau pirmyn (į sporto salę) ir atgal (namučio) pasivaikščioti (stumti vežimėlį per pusnis). Angelinui labai patiko stebėti kaip sninga, ir jis vis man sakydavo, ant kurių mašinų mato sniegą (tai ant Bmw, ar Audi, ar VW, ar Opel) patikslinsiu, ant pusiau apsningtų mašinų!
O sporto salėje irgi smagiai laiką praleidom. Angelino suposi ant čiužinio/supyklių, važinėjo žemyn sėdėdamas ant lentos su ratukais nuo tokio dirbtinio kalnelio iš suoliuko. Spardėm kamuolį (tokį minkštutį) drauge, o po to, aš viena, stebima Angelino, pamėčiau kamuolį į krepšį. Trumpai drūtai, parodžiau Angelinui, kuo skiriasi krepšinis nuo futbolo.

Pas mus šią naktį snigo, bet dar per mažai pasnigo, kad galima būtų senį besmegenį lipdyti. Susiradom įdomią veiklą kieme - rodžiau Angelinui kačių ir žmonių pripėduotą sniegą, o jis susidomėjęs stebėjo ir sekė kur vedė tos pėdos.

Kokį filmuką žiūrėjom šiandien? O gi "Little Einsteins" ( 1, 2, 3 ) - buvau maloniai nustebinta, ir pagalvojau, kad vaikiukai kurie šį ir panašius filmukus žiūri, tikrai tampa mažaisiais visko žinovais. Angelino dar daug ko nesuprato, bet ten kur reikėjo mojuoti rankomis ar trypti kojomis, tai jam pats tas buvo, tikrai nesunku.