Super ilgas Velykinis įrašas.

Gerai, kad šiomis dienomis pasižymėjau ant lapelio, ką mes veikėme, nes tikrai visko nebeprisiminčiau. Tai gi, šifruoju aš tuos konspektus... :)

Kelis kartus prieš pietus žaidėme Angelino draugo Max kieme esančioje žaidimų aikštelėje. Buvo labai vėjuota tomis dienomis, bet nešalta. Abu berniukai gražiai bendravo ir dalinosi formelėmis bei mašinėlėmis, o mes su Max mama prisičiauškėjom.

Trečiadieninėje darželio grupelėje auklėtoja užsiminė, kad kitą savaitę užsiėmimo nebus, nes atostogos. Vaikučiai gavo zuikio neštų ir pas auklėtoją paliktų šokoladukų. O mamytės ir tėveliai buvo apdalinti savo vaikučių darbeliais: vaikai darė delniukų antspaudus ant popieriaus, kuris vėliau buvo įlaminuotas. Kaip praktiška!

Praėjusią savaitę kepiau daug sausainių, juos šventiškai įpakavau ir apdalinau drauges.

Ketvirtadienį aplankėme Angelino draugę Lilav.  Visi keturi (du vaikučiai ir mes, dvi mamytės) ėjome pasivaikščioti. Parduotuvių centre susidomėjome Velykine užduotimi. Reikėjo vienoje iš vitrinų surasti paslėptą auksinį kiaušinį. Jį radome, bet laiko reikėjo nemažai.

Austėjos blogas išspausdino dar kelis mūsų darbelius: avytę iš kiaušinių lukštų ir viščiuką iš siūlų. Šis konkursas jau baigėsi, dabar kitas paskelbtas. Vėl mielai pasidarbuosim.

Čia mūsų namų Velykinės dekoracijos:

Kelis gražius rytus žaidėme su Angelo ir aikštelėje prie mūsų namų. Išbandėme smėlio ir vandens malūnėlį, statėme pilis ir t.t.

Porai minučių buvo užklydęs ir vienas šuo į žaidimų aikštelę. Vis atnešdavo man arba Angelui pagaliuką, norėjo, kad mes su juo žaistume. Nors negalima šunims į vaikų aikštelę (už penkių minučių prisistatė šeimininkė su pavadėliu), bet Angelinui buvo nuostabi proga iš arčiau pažinti šunį. Koks mano vaikiukas laimingas buvo, juk šunys jo patys mylimiausi gyvūnai.

Ką dar nuveikėme įdomesnio? Dažėme kiaušinius.

Gavome daug Velykinių lauktuvių iš draugų. Kiek suspėjau, nufotografavau, nes jau daug kas pilvuose... :)

Gavau atvirutę su sveikinimais nuo  krikšto mamos. Ačiū!

Du kartus buvome parke lesinti antyčių. Dabar jomis pasirūpina Angelo. Pats nusprendžia kuriai antytei kiek duonelės duoti. Kai susirenka visas būrys, tai Angelino išpila visą turinį iš maišelio ant žolės, tada kiek suspėja, pamėto į kairę ir į dešinę kitoms antims. Toks susikaupęs visas, rimtas vyrukas, o paskui atsikvepia ir man nusišypso. Nepakartojamas!

Šeštadienį mūsų prekybos centre sutikome didelį zuikį bekalbinantį mažuosius ir bedalinantį Kinder siurprizus. O aš... neturėjau fotoaparato... Grr....

Velykas gražiai sutikome namuose. Ryte nusivedžiau Angelino į parką, kur "radome" zuikučio paliktą kiaušinį.

Čia mano kepti kiškis ir avytė. Pritrūko laiko papuošimams. Hmm...

 Luciano darė špinatų ir kiaušinių tortą pyragą. (Jei nesaldus, vis gi pyragas, ar yra koks kitas žodis?)

Ridenome margučius. Angelino juos mėtė, užuot ridenęs. Ir į ką pavirto mūsų svetainė... manau, įsivaizduojat. Bet smagu buvo. Prisijuokėm.

O vakar vakare, kai Angelo jau miegojo, o Luciano žiūrėjo televizorių, aš su Max mama ir Max važiavome kepti ant laužo duonos, pamautos ant pagaliuko (Stockbrot). Tai irgi viena iš vokiškų tradicijų.