Leidžiam dienas žaidimų aikštelėje. Prie mūsų keturių (mes abu, Max ir jo mama) prisijungia ir kitos mamytės su vaikiukais. Vaikams smagu kartu pašėlti, o mes juos stebime su šypsenomis ir šnekame apie virimą, kepimą, namų tvarkymą ir t.t.

Dažnai ir svetimi vaikai žaidžia su mūsų vaikučiais. Tuos svetimus galėčiau suskirstyti į dvi grupes.
Tie pirmieji - tikri šaunuoliai. Kai kurie jau bus pradinių klasių mokiniai. Visų pirma paklausia mūsų, suaugusiųjų, ar jie galėtų kartu žaisti. Ir gavę teigiamą atsakymą, jie su mūsų vaikais žaidžia formelėmis, stato pilis ar kepa pyragus.

Tie antrieji - tikri padaužos, mėto smėlį ant mažylių, ypač į veidą. Tik ir taikosi atimti kokį žaislą, o paskui skuodžia tolyn.
Kas keisčiausia ir blogiausia, kad visų jų tėvai ar mamos irgi tame pačiame kieme sėdi, pliurpia, ir jiems nė motais, ką jų bėgėdžiai išdarinėja.
Vienas neklaužada nusitaikė į Max triratuką. Jau sėdosi ant jo niekam nieko nesakęs. Kur buvęs, kur nebuvęs prisistatė Angelo. Įsikibęs į vairą vis traukė savo pusėn. Tarsi tai būtų jo triratukas.
Žinokit, Angelino labai Max myli ir gina, kaip tikrą savo broliuką. Jei kuris nors vaikas per arti prisiartina prie Max, ar už jo kapišono traukia, ar jo kepurę liečia, tuoj Angelo atbėga, ir apkabina Max ir niekam jo "nebeduoda" :)

Aną dieną pro žaidimų aikštelę ėjo labai dailus mažytis šuniukas su savo šeiminke. Tai mūsiškiai vaikai tuoj prie jo pribėgo ir jo paleisti nenorėjo.

Šį vakarą Angelino dažė neišlukštentas moliūgų sėklas. Pradžioj flomasteriais, bet nelabai kaip sekėsi, tai po to guašu. O aš suvėriau tas sėklas ant siūlo, ir gavosi apyrankė.

Kas dar? Nusižiūrėjusi nuo Renatos, kepiau žirafas iš riestainių tešlos. O jau jų skanumas, tiesiog tirpsta burnoje! Ir kartu, vėl dalyvauju akcijoj "Milijonas žirafų".