2012 m. rugsėjo 30 d., sekmadienis

Milano



























Mudu su Angelo, tik atvykę į Milano centrinę stotį neskubame pas Teresą - apie valandą laukiame traukinio, kuriuo atvažiuoja Virginie. Žodžiais neapsakysiu, koks man džiaugsmas buvo išvysti Virginie, mano kambariokę (studijų Sienoje metu) po 8 ilgo nesimatymo metų! Spiegiau iš laimės!

Mes visi trys drauge patraukiame link troleibuso stotelės (o taip, Milane be autobusų, metro ir tramvajų yra ir troleibusų!) ir po geros valandėlės jau esame prie Teresos durų. Nepaprastai smagu man išvysti ir Teresą. Ji gi tame pačiame bute Sienoje gyveno su manimi ir Virginie ir dar keliomis merginomis :)


Jau patį pirmą vakarą mus Teresa pavedžioja po Milaną. Nors aš jame ne antrą ir ne trečią kartą, man vis tiek viskas labai įdomu ir gražu.



Pirmoje ir antroje nuotraukose - il Castello Sforzesco.
































O čia puikuojasi Lietuvos trispalvė. Nepamenu kokia proga Milano centre iškabintos viso pasaulio vėliavos.






























Nepaprasto grožio kiemukas:


























Kas gi daugiau nei pats il Duomo:






























La Galleria Vittorio Emanuele:



























Pas Teresą namuose kitos dienos pusryčiai:

































Tiek Teresa, tiek Virginie labai daug laiko su Angelo piešdavo:


























L`Arca della Pace (il Parco Sempione):



















Vaikų žaidimų aikštelė Sempione parke. Angelo labai ja džiaugėsi.
































Bene skaniausius Milano ledus mes ragavome šioje ledainėje:



























Vakarienė pas Teresą - Strozzapreti al pesto.



























Susipažįstame su Teresos draugu Riccardo. Jis ir Angelo tampa neišskiriamais draugais.




























Virginie ir Angelo ieško pasislėpusių vaiduoklių:




























I Navigli di Milano - Milano kanalai (Milano Venezia).























2012 m. rugsėjo 28 d., penktadienis

Apie Šveicariją




















Mudu su Angelo Ciūriche (t.y. Zürich) praleidžiame nepilnas dvi valandas. Turėjo gautis daugiau nei 2,5 val., bet mūsų traukinys siaubingai vėlavo.

Kai tokie dideli atstumai (kalbu apie maršrutą Amsterdam - Zürich), tai geriau visada apsidrausti ir kelias valandas palaukti, nei turėti tik pusvalandį persėdimui ir nespėti...































Mes su Angelo neapsiribojome laukimu centrinėje Ciūricho stoty - iškišome nosis į artimiausias gatveles.































Pasikeičiau pinigus - pirmą kartą rankose palaikiau Šveicarijos frankus ir juos, deja, tuoj pat išleidau, nes pusryčiai (balinta kava (man), arbata (Angelui) bei du croissant) mums kainavo du kartus brangiau nei Vokietijoje! Apiplėšimas vidury baltos dienos (tiksliau, ankstaus ryto), ne kitaip...




Vėliau mudu su Angelo šiek pasivaikščiojome palei Ciūricho ežerą.





















Tada grįžome į centrinę stotį.


























Parašėme atvirutę Angelo lietuviškiems seneliams. Angelo pats ją išsiuntė į kelią, suradęs geltonąją laiškų dėžutę.






























Tada sužinojome, kad nebus mūsų traukinio Zürich - Milano. Ką ??!!
Tenka baladotis visai kitu traukiniu iki Chiasso, o jame persėsti į dar kitą, kuris mus nuveža iki Milano. Aišku visos užrezervuotos vietos prapuola. Bet ne mes vieni tokie nelaimėliai, todėl kažkaip visai nebaisu.


Mūsų traukinys pasiekia Milano 40 minučių vėliau, nei turėjo. Mes lengviau atsikvepiame, nes tai mūsų galinė stotelė. O aš savo akimis mačiau sutrikusius ir susinervinusius žmones, kurie nebespėjo į kitus traukinius (kas į Venezia turėjo važiuoti, kas į oro uostą)...


Benvenuti in Italia. Benvenuti nel caos.

























p.s. Nuostabioji Šveicarija (vaizdai pro traukinio langą):






2012 m. rugsėjo 27 d., ketvirtadienis

Naktis traukiny (Duisburg - Zürich)




























Šneku apie dar vieną kelionę, o kur, taip ir nepasisakiau. Tai gi, į Italiją, Milaną!

Truputėlis priešistorės: ankstyvą pavasarį aš ir gera dešimtis kitų žmogeliukų, su kuriais 2004 metais studijavau Sienoje (Toskanoje) sumanėme surengti susitikimą mūsų visų mylimoje Sienoje (it.Siena). Galvojome apie liepos ar rugpjūčio mėn.
Pradžioje mes visi tokie užsidegę buvome, o kai pradėjome skaičiuoti (kiekvienas atskirai) kelionės išlaidas, nakvynę ir pan. tai visiems plaukai piestu atsistojo. Žinote, mes visi po pasaulį išsibarstę (Brazilija, Indonezija, Japonija). Aišku, dauguma mūsų Europoje (Vokietija, Italija, Bulgarija, Austrija, Kroatija ir Šveicarija).
Be to, niekaip negalėjome dėl vieno bendro savaitgalio nutarti, tai vieniems nustatyta data netikdavo, tai kitiems...

Galiausiai gavosi taip, kad Teresa (bulgarė, gyvenanti Milane) pasikvietė visus norinčius ir galinčius pas save į svečius. Neblogai, nemokama nakvynė! Tereikia tik atvažiavimu ir grįžimu rūpintis.
Vėl laikas šiek tiek pamaišo kortas ir galime atvažiuoti tik Virginie (šveicarė) ir aš. O aš su savimi pasiimu Angelo. O kodėl gi ne? Jam juk kelionė visai nekainuoja! Na, gerai, tik simbolinė kaina už vietą traukiny.


Tai va, mudu su Angelo jau traukiny. Nusprendžiau didesnę dalį atstumo (Duisburg - Zürich) įveikti naktiniu traukiniu, nes taip ir pigiau, ir daugiau nei pusę kelio naktis. Ir gerai padariau, nes Angelo tikrai sėkmingai beveik visą naktį miegojo. Tačiau miego jam neužteko, nes jis užmigo tik apie 1:00 nakties vietoj įprastų 19:30 o jau prieš 9:00 turėjo būti ant kojų, mat reikėjo išlipti.

Įrašą iliustruoju nuotrauka, kur Angelo miega kaip papuola, nors jau lipti iš traukinio reikia.


Beje, pykstu ant savęs, kad prieš kelionę nepaskambinau į Vokietijos geležinkelius ir nepasiteiravau dėl duodamų dekiukų (buvau apie tai skaičiusi jų internetiniame puslapyje, tik nežinojau ar už dekiukus papildomai mokėti reikia ar ne).

Žodžiu, patingėjusi paskambinti į Vokietijos geležinkelius, į mažutį lagaminą įsigrūdau vieną didelį dekį mums abiems su Angelo. O tik įlipusi į traukinį pastebėjau, kad lentynėlės virš galvų tiesiog lūžte lūžta nuo dekiukų.... Ir už juos nei cento mokėti nereikia. Hrrr...


Beje, mes važiavome traukiniu "Pegasus". Angelo, vos išgirdęs vardą Pegasas, šyptelėjo, mat jam labai prie širdies legenda apie stipruolį Herkulį, kurio sparnuotasis žirgas vadinasi būtent Pegasus.

Kam įdomu, mes važiavome pro šiuos miestus: Düsseldorf, Köln, Bonn, Koblenz, Frankfurt (Main) (Oro uostas), Karlsruhe, Offenburg, Freiburg, Basel (Bad), Basel, Baden.

Kitą kartą papasakosiu apie kelias valandėles, praleistas Zürich.

2012 m. rugsėjo 25 d., antradienis

Pasivaikščiojimas po Duisburg centrą



























Duisburg mieste mes trys atsidūrėme neatsitiktinai - mudu su Angelo turėjome bilietus į naktinį traukinį (pradedu pasakojimą apie dar vienas šios vasaros atostogas), o Luciano mus išlydėjo.






























Mes specialiai atvažiavome anksčiau, tad turėjome marias laiko pasivaikščioti po Duisburg centrą.


Angelo, vos pamatęs kopėčias iki dangaus, tuoj prisiminė pasaką apie pupą užaugusią iki pat debesų ir milžino rūmus danguje. Kaip jis norėjo tomis kopėčiomis pats užlipti iki dangaus! Būtumėte matę :)












































Šis fontanas (besisukanti skulptūra) taip pat buvo verti dėmesio.




















O čia miesto planas ant grindinio prie stoties.


Kitą kartą parašysiu, kaip mums sekėsi kelionė naktiniu traukiniu ir paskui dar keliais traukiniais. Ir kur mes atsidūrėme :)




2012 m. rugsėjo 23 d., sekmadienis

Angelo darželio (ir jo grupės) nepaprasto grožio dekoracijos



















Štai taip, rudeniškai, išpuoštas įėjimas į Angelo darželį.




















O čia - Angelo (Žalioji) grupė. Ant sienos puikuojasi visų grupės vaikučių nuotraukos (veideliai) su rūbeliais iš  kavos filtrų.

















2012 m. rugsėjo 19 d., trečiadienis

20-24 metų senumo piešiniai ir laiškas





















Prieš išskrendant namo, į Vokietiją, iki skrydžio likus vos 6 val. visai netikėtai vienoje spintelėje pas tėvelius radau savo vaikystės piešinius. Kokie jie man brangūs ir mieli!





Mano mamytė su sesute:





























Dažnai piešiau šviesaforą, nes mielai žaidžiau spalvų žaidimą "Šviesaforas", ar prisimenate tokį?






























Labai mėgau piešti visiems raudonus žandelius :)
























Batuotas katinas, viena mano mylimiausių pasakų:

























Laiškelis, kurį parašiau mamai  (o mama ėmė ir išsaugojo)  į ligoninę, kai ji susilaukė mano sesutės:






























Čia piešiau ant deficitinio plono popieriaus:




























Atkreipkite dėmesį į vėliavos spalvas... kažkada juk tokios buvo:































Naujametiniai saliutai iš Gedimino pilies kalno:























Mano pasaulyje šviesaforas galėjo turėti ir mėlyną šviesą:


























Mano svajonių miestas:
























Plokštelės viršelis:























Mama:





























Mano svajonių kambarys:




Related Posts with Thumbnails