Apie Angelo ir Zoro arba nenuobodi kasdienybė.

Mudu su Angelo pietaujam. Valgom salotas su pomidorais, tunu ir kukurūzais. Angelo, kaip visada, sukerta visus pomidorus, esančius jo lėkštėj, ir jų nori dar.
Aš jam sakau:
- Angelino, lasciamo i pomodori per domani. (Palikim pomidorus rytojui).
Angelo nenusileidžia:
- No, lasciamo l`insalata (quella senza pomodori) per domani. (Ne, palikim salotas (kurios jau be pomidorų) rytojui).


Skaitom knygą apie Buratiną. Aš sakau:
- E` il libro di Pinocchio. (Tai - Buratino knyga. Tiksliau, knyga apie Buratiną.)
Angelo prieštarauja:
- No, è il libro della biblioteca. (Tai - bibliotekos knyga.)

Mėgstamiausios Angelo frazės:
* Non mangiare da sola! (Nevalgyk pati viena.) Kai aš, gamindama valgį, ragauju ar druskos užtenka ir pan.
* Cosa mi dai? (Ką man duosi?) Kai jį pakviečiu prie stalo valgyt.
* Voglio qualcosa. / Voglio un`altra cosa. (Noriu kažko. / Noriu ko nors kito.)
* Non andare a casa da sola. (Neik namo viena.) Kai mes būnam svečiuose.

***

O mūsų katinas Zoro kiek visko prisigalvoja!
Jam labai patinka žaisti mūsų vonios minkštais kilimėliais, tai vis randam juos ne vietoje, ar apverstus, ar kur nustumtus.
Taip pat Zoro mielai slepiasi spintoje tarp rūbų, jei randa praviras duris, arba kai aš tuo metu dedu sulankstytus rūbus į spintą.

Toks tas mūsų Angelino.

Šį kartelį papasakosiu apie tai, kaip dažniausiai Angelino žaidžia.
Jis labai kruopščiai sodina žmogeliukus į traukinį, kurį kartais labai ilgą pastato. O vartelius, tai sudėlioja taip, kad tiek žmogeliukai, tiek gyvūnai, ar kitos mašinos negalėtų peržengti (ar pervažiuoti) geležinkelio bėgių, nes juk traukinys turi prieš tai pravažiuoti! :)





Porą kartų Angelo taip įsijautė žaisdamas, kad net vieną gėlę, augančią vazonėly, nuskriaudė, atimdamas iš jos žemių:



O dabar apie kitus dalykėlius, susijusius su mašinomis.
Kartą vakare Angelo, prieš eidamas miegoti, dar vonioje nusiavė tapkutes, ir jas dėdamas po suoliuku, sumurmėjo: "Metto in garage" (Dedu į garažą).



O čia, bevalgydamas jogurtėlį, sutepė seilinuką, tai apsidairęs, pakomentavo: "Ho sporcato la ruota della macchina" (Išpurvinau mašinos ratą").



Vakar vežiau Angelino vežimėliu į darželį. Pamiršom jo pirštines namie, o toks žvarbus rytas buvo! Tai aš Angelinui patariau laikyti rankutes striukės kišenėse. Jis man paprieštaravo, atsakydamas: "Non posso, sto guidando il volante" (Negaliu, nes aš vairuoju).

Kaip matot, nesvarbu ką Angelino bedarytų, viskas mažiau ar daugiau sisiję su mašinomis. Kartais net per daug...

Tik dabar prisiruošiau parašyti, ką Angelino per šiuos du ar tris mėnesius iškrėtė ar įdomesnio pasakė:


* Vieną vakarą Angelo vaidino, kad jam skauda koją, paskui (po penkių minučių) užsimiršęs, kaip pradėjo trepsėti, nes norėjo pats žaisliukus (su kuriais miega) į lovelę susidėti.

* Kartą nenorėdamas valgyti, Angelino pasiteisino: "Non posso mangiare, non ho le mani". (Negaliu valgyti, neturiu rankų).

* Eidami į ledainę ir grįždami iš jos, kas kartą praeiname pro vieną piceriją. Jei jos durys būna atidarytos, tai mes galime užuosti, kaip skaniai picos kvepia. Kartą taip nutiko, kad du žmonės priešais mus ėjo ta pačia kryptimi, kaip ir mes, ir jie pirmieji priėjo piceriją. Angelo net pradėjo rankomis mosikuoti (nes nenorėjo, kad jie užuostų picos kvapą): "Non vedere il profumo di pizza!" ( Nežiūrėk picos kvapo!)  :D

* Angelino jau nemažai kalba vokiškai. Pradžioj tai trumpindavo itališkus žodžius, kad jie skambėtų vokiškiau pvz. cald vietoj caldo (šaltas), ar lett vietoj letto (lova). Arba nicht guardar tren (Non guardare il treno) (=Nežiūrėk į traukinį.)

* Autobuse Angelo kartoja kartu su autobuso vairuotoju (pranešinėja kokia sekanti stotelė): Nächste Haltestelle "Die Schöne Gudula Kirche". (Sekanti stotelė - "Gražioji Gudulos Bažnyčia").

* O pavalgęs valytis burną į rankoves, bei kristi ant žemės (bet nerėkti) bus išmokęs iš kitų vaikų daržely.

* Darželio auklėtoja sako, kad Angelo užaugęs tikriausiai bus mechanikas, nes visas mašinėles išardo detalėmis.

* Angelino pats valosi dantis, pats laiko puodelį rankose, kai skalauja burną, pats pasikabina rankšluostį.

* Angelo visiems šypsosi ir visus kalbina autobuse.
Kai Angelino basutes nešiojo, autobuse jas nusiimdavo žaisdamas, ir ant žemės numesdavo. Kiekvieną kartą atsirasdavo koks "savanoris", kuris jas nuo žemės pakeldavo. Angelo to tik ir laukdavo. Paskui dar kokius dvidešimt kartų nuo žemės tas žmogelis basutes keldavo, nes jis paprasčiausiai negalėdavo atsispirti Angelino kerams ;)

* Angelo kartą išmąstė: "due qualcuni" - "du kažkas", vietoj to, kad pasakytų: "du žmonės".

* Kartą Angelo autobuse pametė savo žaislinį autobusiuką, tai nuliūdęs paskui man sakė, kad gal jį suras "qualche Angelo" (koks nors Angelo) ;)

* Vieną pavakarę ledainėje Angelino sėdėjo ponui italui (su kuriuo abu paprastai dainuoja "O sole mio") ant kelių. Abu valgė ledus iš vienos taurės. Tas ponas daug šnekėjo su manimi. Angelo kantriai laukė, sutrukdyti pokalbio nenorėjo. Bet vis gi, neiškentęs pirštuku parodė į ledus, o paskui į savo burną. Oi juokėmės! Kitą kartą parodė į ledus, paskui į pono burną, kad ir jis nepamirštų valgyti. Čia tai iš nuostabos mes išsižiojom! :)

* Vienos itališkos dainos tokie žodžiai: "che verrà domani" (ateis rytojus), o Angelo girdi savaip ir dainuoja: "lavare le mani" (nusiplauti rankas).

Šiandien vėl Angelinui nereikėjo užkandėlės darželiui. Dar vienas gimtadienis jo grupelėje. Jubiliatas, pasirodo, visą pusdienį ant galvos turėjo štai tokią (tiksliau, panašią) karūną. Hmmmm... smagumėlis! :)

O dabar apie Angelino "žygdarbius": per savaitę jis sugebėjo sulaužyti du lietsargius. Vieną mano, kitą savo. Niekas jam jų nedavė. Pats kosminiu greičiu pasidarbavo.
Kas dar. Tuoj :) Sekmadienį Angelo pasičiupo savo kremo indelį, jį atsuko, išsitepliojo kremu rankas ir atbėgo pas mane į virtuvę. Aš iš pradžių net nesupratau, kas ten per daiktas ant jo rankų. Bet juoktis daug nesijuokiau, nes labai jau sunkiai tas kremas nuo jo rankų krapštėsi ir plovėsi...

O štai čia pirmasis Angelo piešinys daržely ;)

Čia jo grupės draugų piešiniai.

Priminsiu, kad vaikų amžius įvairus, nuo 2,5 iki 6 metų. Mano nuomone, tai - idealu, nes mažyliai mokosi iš didesnių, o didieji išmoksta globoti mažuosius.

O čia parodau, kaip Angelino panaudoja įvairias detales "gatvėms" statyti, o paskui važinėja mašinėlėmis.

Suradau tinkamą metodą ir jau beveik atpratinau Angelino nuo to itališko negražaus žodžio, kurį jis pastaruoju metu net per dažnai kartodavo.
Žodžiu buvo taip: vakar jau su nevilties gaidele balse, aš Angelui pasakiau, kad kam tą negražų žodį kartoti, jei tiek daug gražių žodžių yra. Ir pradėjau vardinti:

* nasino (nosytė)
* occhiolini (akytės)
* boccuccia (burnelė)
* mammina (mamytė)
* pappino (tėvelis)

Angelino susidomėjęs man antrino:

* macchinina (mašina)
* strada (gatvė)
* moto (motociklas)

Toks jau labai vyriškas jo žodynas :D


O jei jau apie motociklus prabilau, tai norėjau paminėti, kad Angelino valandų valandas gali savo žaisliniu motociklu važinėtis. Buvom visai užmiršę, kad tą motociklą turim. Kai jį pirkom, Angelo buvo dar per mažas ir juo visai nesidomėjo. Tai nunešėm jį į rusį ir... pamiršom. Gerai, kad prisiminėm :)

Apie prabėgusią savaitę:

* Viena mūsų draugų šeimyna Angelinui padovanojo štai tokį žaidimuką "Gyvūnai ir jų vaikučiai":

Angelinui jis iš pirmo žvilgsnio patiko. Jis pats išima iš dėžutės detales, žaisdamas suranda poras, paskui vėl viską tvarkingai į dėžutę sudeda. Keista, bet vis painioja: arkliuko mamytė, pasak Angelo, karvė, o veršiuko mamytė - kumelė.

* Prieš porą dienų aš gavau atviruką iš Indijos, nuo mano brangios draugės lietuvės.

* Vienas naujesnių Angelino akrobatinių triukų:

* Vakar vėlai vakare mes 3 (Luciano, Angelo ir aš) su keliais draugais italais lankėmes gretimo miestelio šventėje "Kirmes".

Angelino su tėčiu labai mėgsta rytais padūkti: lakstyti po butą, šokinėti lovose, slėptis po antklodėmis ir t.t. Namai būna pilni juoko, spygavimo, šaukimo, krykštavimo ir pan.

Bet penktadienį abudu persistengė... Angelo užsigavo kairę pėdą į spintelės aštrų kampą. Pradžioj nesitikėjom, kad kas nors rimtesnio, bet tuoj pamatėm, kad Angelino nebegali priminti kairės pėdos. Tiksliau, pavaikščioti gali, bet šlubčiodamas.

Nuvežėm vaiką pas gydytoją. Jis apžiūrėjo sužeistą Angelino pėdą, pažiūrėjo, kaip tas mūsų vaikas šlubuoja ir jam "išrašė" šaltų kompresų.

Penktadienį ir šeštadienį Angelino vis prašėsi ant rankų arba ropodavo, kartais pabandydavo vaikščiot, bet pajutęs, kad dar skauda pėdą, vėl nusileisdavo ant žemės.

Šiandien jau vien tik vaikščiojo vos vos šlubuodamas. Tikimės, kad rytoj mūsų Angelino vėl lakstys.

O jūs, visi tie kurie dūkstat, kaip maniškiai, būkite labai atsargūs!

Apie daug ką po trupinėlį:

* Man smagu, kad Angelo visai neišrankus maistui. Jam viskas skanu. Šiemet pirmą kartą paragavo šaltibarščių, tai dabar atsivalgyti jų negali :)

Ką dar turėčiau pridėti, kad Angelino nei iš šio, nei iš to pradėjo valgyti kaire ranka, ypač jogurtėlius ar ledus iš popierinio indelio, dar ir sriubas. Tiesą sakant, aš ir pati ne tokia 100% dešiniarankė. Seniai seniai sovietinė sistema daržely/pirmoj klasėj mane bandė auklėti: turėjau valgyti ir rašyti "teisinga" ranka... bet dabar daug ką darau kaire ranka, pvz. lyginu.

* Nors šį žaislinį garažą turime jau senokai, tik dabar Angelino pradėjo iš širdies juo domėtis.

Apskritai, jam mašinos, traukiniai ir kitos žaislinės (ir ne tik!) transporto priemonės bei visi jų priedai, kažkas tokio!

Bet ir be išdaigų neapseinam. Štai kur Angelo įkišo žaislinės mašinų plovyklos įrangą... į radiatorių!

Dabar Angelo jau tėtės nebeprašo, kad jis nupieštų mašinoms numerius. Dabar jis pats piešia. O jei per daug flomasteriu išterlioja mašiną, tai man tuoj paaiškina, kad veš ją į plovyklą...


* Jau kelios savaitės, kaip Angelino džiaugiasi nauju konstruktoriumi. Pats vienas dar nieko nemoka sukonstruoti, reik mano (ar tėtės) pagalbos, bet išardyti viską tai ir be mūsų pagalbos kuo puikiausiai sugeba.

Angelo labai dažnai užsideda konstruktoriaus detales ant pirštų (pasidaro a la dainelei skirtas pirštines ) ir bando dainuoti "Zehn kleine Zappelfinger", mojuodamas rankutėmis (dainelę išmokom antradieninėje mokyklėlėje).

*  Jums norėjau pristatyti mano šiuo metu mėgiamiausius ledus: pistacinius ir sviestinių sausainių skonio. Jei galėčiau, tai tikrai juos kibirais valgyčiau, kokie jie gardūs!

* Šiandien su Angelo pėdinome į miestelio biblioteką. Prie įėjimo mus maloniai pasitiko štai toks vienos mokyklos mokinių projektas apie atostogas. Pakėliau Angelino, kad jis pamatytų, kas gi to kartoninio kambarėlio viduje.

Angelo turi vieną įprotį, kuris man baisiai nepatinka. Jei mudu abudu prie stalo valgom ir suskamba telefonas tai... Angelo pašoka nuo stalo ir murzinomis ar riebaluotomis rankomis (priklausomai nuo to, ką mes tą kartą valgom) puola prie lango, jį visą nukleckuoja, ir spinteles atidaro, ir grindis nučiupinėja... Žodžiu, kur tik bepasisuksi, visur žalos pridaryta, ir nuotaikos nebėr.
Visada stengiuosi kuo greičiau baigti kalbėti telefonu, jei kažkas paskambina tuo metu, kai valgom.
Šiaip, kitais atvejais Angelino tikrai gražiai net pats vienas nusėdi, gražiai pavalgo, aš tuo metu suspėju ir indus suplauti ar susiruošti, jei kur eiti turim. Bet jei suskamba telefonas.... ;)

O dabar linksmesni epizodai iš mūsų gyvenimo:

* Kai Angelino ledainėj, kurioj dirbu, užsimano ledų, tai jų prašo šitaip: atsistoja prie vitrinos, kur paprastai įsitaiso klientai, užverčia galvą į viršų (kad jis mane, ir aš jį geriau matyčiau) ir tol sako "Hallo!", kol aš sureaguoju. Tada man nusišypso ir prašo "eine Kugel Eis". Tai aš jam paduodu vanilinių arba bananinių, jogurtinių ar citrininių. Žinau, ką jis mėgsta.

* Angelo įprato ledainėje su visais čia apsilankančiais žmonėmis sveikintis ir atsisveikinti. Tai žinokit, ir autobuse mojuoja visiems išlipantiems ir sako jiems "Tschüss"... :D Ir parduotuvėje, prie kasų, panašus veiksmas vyksta.

Dar 2005-ųjų metų rudenį aš pastebėjau, kad prie Bocholt`o rotušės (miestelis kuriame ankščiau dirbau, ir vėl po kelių metų pertraukos dirbu) stovi keli originalūs sugriautos Berlyno sienos gabalai. Štai jums juos nufotografavau (kas skaitot vokiškai, tai išsididinkit antrąją nuotrauką dėl įdomumo).
Iki šiol dar nesugebėjau išsiaiškinti, ar ir kituose Vokietijos miestuose ir miesteliuose galima rasti ir apžiūrėti sugriautos Berlyno sienos dalių. Nors mes patys keliavome nemažai po Vokietiją, nieko panašaus kitur nematėme, o gal nežinojome kur ieškoti.

O dabar apie mūsų kasdieninius reikalėlius.

Antradieninės grupelės užsiėmimas vyko sodely. Auklėtoja atnešė du guminius baseinėlius, į juos prileido vandens, o vaikučiai patenkinti turškėsi juose. Nors  buvo tik 9:30 ryto, bet net pavėsy buvo per karšta. Angelino nebūtų Angelino - įmetė Luko sandalus į vandenį, turbūt norėjo pažiūrėt, plauks jie ar nuskęs.

Vėliau pasidarėm ir pikniką ant žolytės. Kadangi jau kitą savaitę laukia mūsų paskutinis užsiėmimas antradieninėj mokyklėlėj, tai susitarėm, ką veiksim ir kas ką atsineš.

Štai aš perkelsiu visas mano darytas nuotraukas ir video į kelis cd, kas norės galės namuose persikopijuot į kompiuterį. Bus gražus atminimas. Nes net 4 vaikučiai (tarp jų ir Angelo) nuo rudens nebelankys šios grupelės, nes jau geras mėnuo kaip bus darželinukai.

Užkandę prisiminėm daineles, kurias mokam. Pasikartojom ir seniai bedainuotą dainelę apie karuselę (ją bedainuodami supom vaikučius (kai kuriuos po vieną, kai kuriuos po du) paklodėj).

Trečiadienį prieš pietus ėjome į svečius pas Angelo draugą Max ir jo mamytę. (Pradžioje tarėmės tiktis parke ir piknikauti, bet lietutis mums koją pakišo.) Mes, mamos, šnekučiavomės gerdamos kavutę, vaikai žaidė šalia.
Pasiskundžiau Max mamai Julei, kad niekaip negaliu pamėgti vokiško majonezo, man jis toks kažkoks labai su skoniu. Ir kad savo mylimos baltos mišrainės nebedarau, nes man majonezas visą skonį sugadina. Tai ji ( ji iš Kazachstano, kalba rusiškai) man patarė bandyt maišyt majonezą su grietine, kai užsimanysiu tos mišrainės. Dievulėliau! Ir kaip aš galėjau pamiršti, kad kai pradinukė buvau, mano tėveliai būtent taip tą mišrainę darydavo, su majonezu ir grietine. Tik vėliau kažkaip vien su majonezu, kas man ir į atmintį buvo įstrigę.


Vėliau grįžom su Angelino namo, pavalgėm pietus. Po to paguldžiau Angelo į lovelę, bet jis neužmigo, nors ir pavargęs buvo (dėl mano darbo išsiderino jo miego ritmas). Nemiegojusį Angelo vedžiau į trečiadieninę darželio grupę. Likau ir aš ten, nes buvo mano eilė padėti auklėtojai.
Vaikučiai piešė guašu. Kas daugiau, kas mažiau, bet visi išsimozojo. Gerai, kad darbas vyko mažomis grupelėmis, po tris vaikučius, tai juos lengviau sužiūrėti galima buvo.
Angelo šiek tiek pavydėjo, kad aš kitiems vaikučiams padėjau. Jis pastvėrė iš smėlio dėžės, kuri buvo darželio patalpoje, plastmasinį grėbliuką, ir bandė "šukuoti" vienos mergytės nugarą (kuriai aš tuo metu padedinėjau).

Štai kitas išdykėlis, vis puldavo prie langų ir bandydavo juos atidaryti.
Kita mergytė pametė savo soskę kamuoliukų baseine, oi kiek vargom, kol ją radom.

Aš šį kartelį pavakariams buvau atnešus keturis kiaušinius ( kiekvienam vaikučiui mamytė ar tėvelis įdeda kažko, bet viskas dedama bendrai ant stalo, ir dalinamasi). Jie dingo akimirksiu! Kas čiupo baltymą, kas trynį, bet neliko nei trupinėlio.

Kas man įsiminė:
* kad prieš valgį vaikiukai susikabinę rankutėmis linkėjo vienas kitam skanaus.
* kad į sporto salę visi "važiavo traukinuku": sustojo vorele vienas už kito, ir vienas kitam uždejo rankas ant pečių.



O dabar apie šį bei tą.
Štai čia nauji magnetukai mūsų kolekcijoje:

Pirkdami Müller Reis gavome štai tokią vėliavėlę:

Vienas ledainės lankytojas, tiksliau jo keturių metukų sūnus štai ką padovanojo Angelinui:

Gavau laišką iš Sirijos nuo draugės Sheirin, kuri prieš gerą mėnesį ilsėjosi tėviškėje.

Šis bei tas apie Angelino ( balandis - gegužė 2010)

* Jei Angelo pamato ant kieno nors maikutės  raideles, ta prasme žodžius, tuoj šaukia A B C... A B C...  :) Nors nebūtinai tarp tų žodelių yra tos raidės. Čia jau reikia paminėti, kad Angelino moka abėcėlės pačią pradžią, tai ir kartoja tas tris raidelės prie progos.


* Kai Angelui pasakau, kad eisim maudytis, jis labai nudžiunga. Jau pats žino ir pasiima, ko mums prireiks: rankšluostį, rūbelius, pampersą (vis dar mums jo reikia, nors pasodintas ant puodelio beveik visada ką nors padaro). Tada į vonią sumeta savo vonios žaisliukus, kempinę ir termometrą. Vėliau bando pats nusirengti. Dar reikia mamytės pagalbos.


* Buvom kažkada parduotuvėj, kur viskas kainuoja vieną eurą. Pardavėja garsiai skaičiavo mūsų prekes (gal 9 jų buvo), tai Angelino iš paskos. Ne viską tiksliai, bet kai kada tikrai pataikydavo reikiamą skaičių pasakyt. Man nekeista, nes jau gal pusmetis kaip bent porą kartų per savaitę aš garsiai su juo skaičiuoju vokiškai iki 10.


* O štai kartą kepyklėlėj, į kurią užsukome bandelių ( na aš norėjau ir kavutės) Angelino nuvertė nuo palangės visą galybę padėklų. (Mat man norėjo vieną paduoti). Gerai, kad bent jau nieko nesudaužė. Aišku man truputuką nemalonu buvo, bet aš vis tiek šypsojaus, ir skubėjau padėti visus į vietą.


* Paklaustas apie savo darbą Angelo atsako: "mangiare paperelle parco" ta prasme, jo darbas: duoti valgyti parko antytėms...  :)


* Kartą tėtis vonioje maudėsi, o Angelino tuo metu spalvino flomasteriais. Vos tik tėtis iš vonios išėjo, Angelo pribėgo prie jo ir brūkštelėjo kelis ilgus raudonus dryžius ant jo kojų. Tėčio veido išraiška aišku persikreipė. Jis jau vėl suko į vonią kojų plauti ( ketino šortus dėtis, nes karšta buvo). Aš, juoką tramdydama, vos sugebėjau pasakyt, kad šie flomasteriai labai lengvai nuplaunami :D


* Angelo mokosi itališkų artikelių: una papà (turėtų būti un papà), una mamma... ir kai mašinas stebi: una volkswagen.


* Prieš išeinant iš namų Angelo puola neprašytas patikrinti, ar dujinė išjungta, pirštuku pamojuoja "spento, spento, spento, spento",  iš manęs nusižiūrėjo. Be to jis rūpinasi, ar aš švarką pasiėmiau, raktus.

* Kartą parduotuvėje DM vėl mes pasiskolinom  vaikišką prekių vežimuką, Angelino jį pats vienas vežė. Parodžiau kokių skutimosi peiliukų reikia tėčiui, Angelo juos į vežimėlį įdėjo. Kol aš rinkau skalbimo miltelius, Angelino pasirūpino sausu maistu šuniukui (bet mes jokio šuniuko neturime !) ir tiksliai neįsižiūrėjau ką, bet žodžiu, kažkokiu maisteliu triušiukui ( bet mes jokio triušiuko neturime !) Oi juokiausi už pilvo susiėmusi :D


* Angelo paslepia pirštukus rankovėje ir sako: " dita a casa" tipo pirštukai namuose... :)


* Kai aš bute atidarau keliuose kambariuose langus, žinoma gaunasi skersvėjis, kuris kartais duris uždaro. Vat štai Angelo galvoja, kad tai tėtis grįžo. Tai jam jau teko aiškinti, kas gi per dalykas tas skersvėjis, ir kaip jis susidaro.


* Save vadina Angie arba tu. Kai nori pats batukus nusiauti, sako " tu togliere bakukus" (tu (nuauti) nuauk batukus), o paskui pyksta, nes jis pats norėjo nusiauti. Oi kaip pyksta! Aš ji mokinu, kad jam save aš reikia vadinti, bet dar nelabai supranta.



* Kartą mudu su Angelo išmaudėmė Lego Duplo žmogeliukus, nušluostėme, bet iš jų vis truputuką lašėjo vanduo. Angelo, kad suriks, jog žmogiukai sisi pridarė. :)



* Jau gera savaitė, kaip tėtis moko Angelo pirščiukų pavadinimus. Dažnai Angelo ir manęs užklausia, lenkdamas pirštukus savo arba mano, kaip vienas ar kitas pirštas vadinasi. Kai visus išmoks, pasakysiu jam, kaip lietuviškai jie vadinasi.

Kaip jau turbūt įpratote, vėl savaitinė ataskaita apie tai ką mes veikėme.

Sekmadienį pas mus svečiavosi Angelino draugė Lilav su tėveliais. Pavalgėm draugiškai pietus ir atsisveikinom vienam mėnesiui, nes jie kitą dieną ruošėsi skristi į Siriją, jų gimtinę. Angelo liko tą dieną be pietų miegelio. Bet vakare dar turėjo pakankamai jėgų pats ant savo kojų nueiti iki žaidimų aikštelės, esančios prie Max namų. (Atgal tai jį turėjau nešti, bet buvo lengviau, nei tikėjausi.)

Pagaliau prisiruošiau nufotografuoti ir jums parodyti avytes, besiganančias pievoje netoli mūsų. Tik jos baikščios, arti niekada neprieina.

Angelo pradėjo labai noriai dėlioti puzzle. Štai čia suranda poras.
 

O šita dėlionė Angelinui dar per sunki. Tai aš išimu penkias detales, o Angelino jas padeda į vietas ir t.t.

Ir kas gi nutiko... Angelo vieną detalių norėjo duoti tėveliui palaikyti, bet pataikė jam į akį... Žinokit dvi dienas tėtis nėjo darban, o aš kas dvi valandas tepiau jo vargšę akį įvairiais kremukais.

Trečiadienį mudu abudu su Luciano tik dviese mieste (pirmą kartą nuo tada, kai gimė Angelo) grožėjomės pavasariu ir valgėme ledus. Karts nuo karto dirstelėdavome į laikrodį, kad nepražiopsotume ir laiku pasiimtume Angelino iš darželio grupės.

Angelo trečiadieniniame daržely mums padarė drugelį (su auklėtojos pagalba):

Šią savaitę pas mus miestelio gatvėse rinkimų agitacija. Štai ką gavom aną dieną:
 
 

Penktadienį vakare ėjome pažiūrėti prie miestelio pilies, kaip puošiamas ir aikštėje pastatomas Gegužės medis (Maibaum).
Šventės akimirkos:

Vaikų choras.

Mažasis būgnininkas.

Puošiamas gegužės medis.

Gegužės medis jau iškeltas.

Jau po šventės. Ką matėme grįždami namo. Čia - užtvanka.

Nuostabiosios tulpės.

Štai čia žmonės savo sodely (baltame namely) augina baltus balandžius.

Pavasaris...

Štai keletas nuotraukų su Gegužės vainiku (Maitremse) ir kitomis pavasario akimirkomis.