Trečiadienį mudu su Angelo buvome prie ežero. Su mumis kartu pležinos mano draugė Julė su savo sūneliu Max, savo tėvais ir dėde.
Nustebau pamačiusi, kaip prie ežero gražu ir tvarkinga: žolytė vešli, daug pavėsio, vos ne prie kiekvieno medžio šiukšlių dėžė, yra ir 3 persirengimo kabinos.
Angelino pirmą kartą maudėsi ežere. O aš... paskutinį kartą prieš tai buvau įbridusi į ežerą turbūt prieš gerus 7 metus, o gal net prieš 10 metų (nors per tą laiką ne kartą buvau ir baseine, ir prie įvairių jūrų).
Džiaugėmes, kad diena mums pasitaikė kiek vėsesnė, žemiau +30°, nes buvome jau pavargę nuo karščių. 
Daug laiko vandeny praleidom. Max su Angelino žaidė šlapiu smėliu ir formelėmis, "šaudėsi" vandens pistoletais, ar kaip ten jie, taškėsi. Mes, suaugusieji, plaukėm kas mokam, nardėm, vėliau žaidėme tinklinį.
Turiu prisipažinti, kad aš tikrai prastai žaidžiau, net gėda. O štai kaip Julės mama ir tėtis žaidė! Rodos, kad jie ne penkiasdešimties būtų, o penkiolikos.
Išalkę skaniai papietavom gamtoje.
Vos nepamiršau, Julė kibirėliu pagavo dvi mažulytes žuveles. Jomis Max ir Angelino truputėlį pasidžiaugė, stebėjo kaip jos plaukioja, paskui jas paleido į ežerą.

Štai keletas nuotraukėlių:

Trečiadienį prieš pietus ėjome į svečius pas Angelo draugą Max ir jo mamytę. (Pradžioje tarėmės tiktis parke ir piknikauti, bet lietutis mums koją pakišo.) Mes, mamos, šnekučiavomės gerdamos kavutę, vaikai žaidė šalia.
Pasiskundžiau Max mamai Julei, kad niekaip negaliu pamėgti vokiško majonezo, man jis toks kažkoks labai su skoniu. Ir kad savo mylimos baltos mišrainės nebedarau, nes man majonezas visą skonį sugadina. Tai ji ( ji iš Kazachstano, kalba rusiškai) man patarė bandyt maišyt majonezą su grietine, kai užsimanysiu tos mišrainės. Dievulėliau! Ir kaip aš galėjau pamiršti, kad kai pradinukė buvau, mano tėveliai būtent taip tą mišrainę darydavo, su majonezu ir grietine. Tik vėliau kažkaip vien su majonezu, kas man ir į atmintį buvo įstrigę.


Vėliau grįžom su Angelino namo, pavalgėm pietus. Po to paguldžiau Angelo į lovelę, bet jis neužmigo, nors ir pavargęs buvo (dėl mano darbo išsiderino jo miego ritmas). Nemiegojusį Angelo vedžiau į trečiadieninę darželio grupę. Likau ir aš ten, nes buvo mano eilė padėti auklėtojai.
Vaikučiai piešė guašu. Kas daugiau, kas mažiau, bet visi išsimozojo. Gerai, kad darbas vyko mažomis grupelėmis, po tris vaikučius, tai juos lengviau sužiūrėti galima buvo.
Angelo šiek tiek pavydėjo, kad aš kitiems vaikučiams padėjau. Jis pastvėrė iš smėlio dėžės, kuri buvo darželio patalpoje, plastmasinį grėbliuką, ir bandė "šukuoti" vienos mergytės nugarą (kuriai aš tuo metu padedinėjau).

Štai kitas išdykėlis, vis puldavo prie langų ir bandydavo juos atidaryti.
Kita mergytė pametė savo soskę kamuoliukų baseine, oi kiek vargom, kol ją radom.

Aš šį kartelį pavakariams buvau atnešus keturis kiaušinius ( kiekvienam vaikučiui mamytė ar tėvelis įdeda kažko, bet viskas dedama bendrai ant stalo, ir dalinamasi). Jie dingo akimirksiu! Kas čiupo baltymą, kas trynį, bet neliko nei trupinėlio.

Kas man įsiminė:
* kad prieš valgį vaikiukai susikabinę rankutėmis linkėjo vienas kitam skanaus.
* kad į sporto salę visi "važiavo traukinuku": sustojo vorele vienas už kito, ir vienas kitam uždejo rankas ant pečių.



O dabar apie šį bei tą.
Štai čia nauji magnetukai mūsų kolekcijoje:

Pirkdami Müller Reis gavome štai tokią vėliavėlę:

Vienas ledainės lankytojas, tiksliau jo keturių metukų sūnus štai ką padovanojo Angelinui:

Gavau laišką iš Sirijos nuo draugės Sheirin, kuri prieš gerą mėnesį ilsėjosi tėviškėje.

Leidžiam dienas žaidimų aikštelėje. Prie mūsų keturių (mes abu, Max ir jo mama) prisijungia ir kitos mamytės su vaikiukais. Vaikams smagu kartu pašėlti, o mes juos stebime su šypsenomis ir šnekame apie virimą, kepimą, namų tvarkymą ir t.t.

Dažnai ir svetimi vaikai žaidžia su mūsų vaikučiais. Tuos svetimus galėčiau suskirstyti į dvi grupes.
Tie pirmieji - tikri šaunuoliai. Kai kurie jau bus pradinių klasių mokiniai. Visų pirma paklausia mūsų, suaugusiųjų, ar jie galėtų kartu žaisti. Ir gavę teigiamą atsakymą, jie su mūsų vaikais žaidžia formelėmis, stato pilis ar kepa pyragus.

Tie antrieji - tikri padaužos, mėto smėlį ant mažylių, ypač į veidą. Tik ir taikosi atimti kokį žaislą, o paskui skuodžia tolyn.
Kas keisčiausia ir blogiausia, kad visų jų tėvai ar mamos irgi tame pačiame kieme sėdi, pliurpia, ir jiems nė motais, ką jų bėgėdžiai išdarinėja.
Vienas neklaužada nusitaikė į Max triratuką. Jau sėdosi ant jo niekam nieko nesakęs. Kur buvęs, kur nebuvęs prisistatė Angelo. Įsikibęs į vairą vis traukė savo pusėn. Tarsi tai būtų jo triratukas.
Žinokit, Angelino labai Max myli ir gina, kaip tikrą savo broliuką. Jei kuris nors vaikas per arti prisiartina prie Max, ar už jo kapišono traukia, ar jo kepurę liečia, tuoj Angelo atbėga, ir apkabina Max ir niekam jo "nebeduoda" :)

Aną dieną pro žaidimų aikštelę ėjo labai dailus mažytis šuniukas su savo šeiminke. Tai mūsiškiai vaikai tuoj prie jo pribėgo ir jo paleisti nenorėjo.

Šį vakarą Angelino dažė neišlukštentas moliūgų sėklas. Pradžioj flomasteriais, bet nelabai kaip sekėsi, tai po to guašu. O aš suvėriau tas sėklas ant siūlo, ir gavosi apyrankė.

Kas dar? Nusižiūrėjusi nuo Renatos, kepiau žirafas iš riestainių tešlos. O jau jų skanumas, tiesiog tirpsta burnoje! Ir kartu, vėl dalyvauju akcijoj "Milijonas žirafų".