Laumžirgis

Šiandien leidome popietę prie ežero. Angelo tyrinėjo gamtą.

Vandens džiaugsmai

Karts nuo karto mūsų programa kartojasi: Hoxfeld ežeras ir arkliai... :D

Rojus prie ežero

Kol mūsų vaikai džiaugėsi vandeniu ir smėliuku, mes, šaunus būrys mamyčių, grilinom mėsytę ir draugiškai čiauškėme. Paskui, aišku, visi sėdome prie gausaus vaišių stalo. Kartosime ;)

Prie Schluchsee ežero (Schwarzwald)

Prie Schluchsee ežero lankėmės kelis kartus.

Tai tikras rojaus kampelis žemėje!

Prie Titisee ežero (Schwarzwald)

Koks nepaprastas derinys: kalnai, sniegas ir vanduo...

laikrodžiai su gegute...

... tipiški Juodosios girios aprėdai ir galvos apdangalai (kaip tas Schwarzwald tortas su vyšniomis ir šokoladu).

Juodoji giria mus su Angelo užbūrė savo grožiu ir savitumu ;)

Apie sekmadieninę išvyką (dviračiais) prie ežero.

Sekmadienis mūsų mažojo vyro gyvenime buvo tokia diena, kurios mes niekada nepamiršime. Gerąja prasme. Tuoj paaiškinsiu, kodėl.

O gi aš ir Angelo, (Luciano dirbo nuo ankstaus ryto) kiekvienas savo dviračiu (t.y. Angelo su dviratuku be pedalu - Laufrad) susiruošėme prie ežero. Į pirmąją tokią ilgą kelionę, viso bus geri 6 km.

Mūsų tikslas buvo kiniečių pavėsinė. Tik privažiavę ežerą, stabtelėjome pasigrožėti žąsimis.





Dviračius palikome atokiau, dėl kurių Angelo pergyveno, klausdamas manęs, ar jų niekas mums nenušvilps. Nors mes gyvename ramiame Vokietijos kampely, bet aš Angelo mokau saugumo ir atsargumo, lyg mes būtume kokiame Milane. Nepakenks ;)

Vos tik spėjome pasiekti kiniečių pavėsinę, Angelo tuoj bėgo apkabinti drakonų, tiksliau kolonų su drakonais, šnabždėdamas "myliu... myliu"... :)

O čia - istorinė akimirka - Angelo pirmoji fotografija (aš jam padaviau į rankas horizontaliai fotoaparatą, o jis, man ant laiptelio prisėdus, jį persuko vertikaliai). Kaip pirmas blynas, tai visai neblogas, juk ir aš matausi, ir kinietiška pavėsinė.

O čia aš įamžinau mūsų belaukiančius dviračius (mes tuo metu ant suoliuko stiprinomės obuoliais).

Atgal važiavome šiek tiek lėčiau, bet irgi be jokių griuvimų ar susidūrimų. Kiek iš viso gatvių ir gatvelių kirtom, pamečiau skaičių. Kelias dešimtis, tai tikrai. Ir keturias labai rimtas sąnkryžas su šviesaforais.

Mudu su Angelo važiavome, kaip du draugeliai, vienas šalia kito. Šnekėjomės itališkai, karts nuo karto padeklamuodavom kokį lietuvišką eilėraštuką vienas kitam (apie gandrą, apie žvirblį, apie pasakų namelį, apie boružėlę, ištraukas iš K.Kubilinsko "Bebenčiuko").

Jaučiau kaifą. Rodės, kad sapnuoju ir tuoj imsiu ir pabusiu. Norėjau iš laimės rėkti ir stipriai glėby suspausti Angelo.

p.s. nepergyvenkite, pas mus dviračių takai platūs ir saugūs, o vaikai iki 12 metų važiuoja dalimi, kur pėstieji vaikšto.

Štai įkeliu nuotrauką iš pirmadieninio 20 minučių pasivažinėjimo po miestelį, jo irgi nepamiršime, nes pirmą kartą buvome visi trys ratuoti.

Mūsų Velykos.

Šiemet išbandžiau dažyti kiaušinius ne tik rudais, bet ir violetiniais svogūnų lukštais. Rezultatu likau labai patenkinta.

Kadangi po pietų, tiek aš, tiek Luciano turėjome dirbti, sugalvojome šauniai praleisti Velykų rytą ir vidurdienį. Vasariškas oras mus džiugino, todėl visi trys patraukėme prie ežero ir išsinuomavome motorinę valtį:

Vėliau užsukome į kiniečių restoraną papietauti. Sumokėję simbolinę kainą (Angelo - nemokamai) prisikimšom pilvus nuostabiai paruošta vištiena ir antiena. Gavome ir simbolinių kinietiškų sausainiukų su labai maloniomis pranašystėmis. 

Tie kinai turi nuostabią atrakciją, tiek mažiems, tiek dideliems: tris dideles žuvis, šokinėjančias iš dirbtinio ežeriuko. Angelo net jas pamaitinti galėjo:

Pasakojimą pratęsiu rytoj.

Trečiadienį mudu su Angelo buvome prie ežero. Su mumis kartu pležinos mano draugė Julė su savo sūneliu Max, savo tėvais ir dėde.
Nustebau pamačiusi, kaip prie ežero gražu ir tvarkinga: žolytė vešli, daug pavėsio, vos ne prie kiekvieno medžio šiukšlių dėžė, yra ir 3 persirengimo kabinos.
Angelino pirmą kartą maudėsi ežere. O aš... paskutinį kartą prieš tai buvau įbridusi į ežerą turbūt prieš gerus 7 metus, o gal net prieš 10 metų (nors per tą laiką ne kartą buvau ir baseine, ir prie įvairių jūrų).
Džiaugėmes, kad diena mums pasitaikė kiek vėsesnė, žemiau +30°, nes buvome jau pavargę nuo karščių. 
Daug laiko vandeny praleidom. Max su Angelino žaidė šlapiu smėliu ir formelėmis, "šaudėsi" vandens pistoletais, ar kaip ten jie, taškėsi. Mes, suaugusieji, plaukėm kas mokam, nardėm, vėliau žaidėme tinklinį.
Turiu prisipažinti, kad aš tikrai prastai žaidžiau, net gėda. O štai kaip Julės mama ir tėtis žaidė! Rodos, kad jie ne penkiasdešimties būtų, o penkiolikos.
Išalkę skaniai papietavom gamtoje.
Vos nepamiršau, Julė kibirėliu pagavo dvi mažulytes žuveles. Jomis Max ir Angelino truputėlį pasidžiaugė, stebėjo kaip jos plaukioja, paskui jas paleido į ežerą.

Štai keletas nuotraukėlių:

Planetų keliu

Prieš gerą mėnesį jau buvau jums užsiminus apie projektą "Planetų kelią". Tą kartą tik Marsą apžiūrėjome. O štai šį penktadienį po darbo, sumaniau vėl nusivesti Angelino prie to ežero, aplink kurį ir išsidėsčiusios miniatiūrinės saulės sistemos planetos. Aš, optimistė, tikėjausi apeiti visas planetas ir jas nufotografuoti, tik tą vakarą man tie 6 km per daug pasirodė. Vėl reikės kada sugrįžti :)

Saulė.

Išsididinę nuotrauką aiškiau matysite kokį plotą apima projektas "Planetų kelias".

Merkurijus.

Kairėje apačioje - mažutis Merkurijus, ir dešinėje viršuje - didžiulė geltona saulė! Įspūdinga!

Kairėje apačioje - Venera, viršuje vidury - Merkurijus, ir viršuje dešinėje - saulė.

Žemė.

Čia - Žemė, o tolumoje geltonuoja saulė.

O štai čia lopinėlis ežero su antytėmis ir valtimis.