Juodkrantė

Vilniuje pas mano tėvelius neužsibuvome. Su mano mama išvažiavome atostogauti prie jūros - į Juodkrantę.

Kelionė autobusu neprailgo. Keltas irgi buvo puiki pramoga.

Sveika, Neringa! Paskutinį kartą matėmės, kai aš buvau Angelo amžiaus...  

Juodkrantėje mes ne kartą skanavome gardžią Kapitono žuvį (ją pirkdavome iš kioskelio) ir pietaudavome "Žvejonėje" - kur nepaprastai skanu, nebrangu ir nuostabi aplinka (kalbu apie vaikų žaidimų aikštelę užeigos kieme).

Vakarais eidavome pasivaikščioti prie marių... Tiesiog tobula!

Mėlynas autobusiukas.

Karts nuo karto aš vis padainuoju (tiek kiek prisimenu) Angelui dainelę apie mėlyną autobusiuką. Angelo man bando pritarti: kur reikia "mėlynas autobusiukas" dainuoja, ir "pyp, pyp" pasako :)

Kitų eilučių dar Angelo neišmoko, nes aš kas kartą vis kitaip dainuoju (vis dainos žodžius painioju).

Šį vakarą pagaliau susiradau šios dainelės žodžius ir juos bandau įsidėti į galvą.


Mėlynas autobusiukas
Vieną kartą atvažiuos,
Mėlynas autobusiukas
Bus iš vasaros žalios...

Mėlynas autobusiukas
Lekia žydinčiais kalnais,
Mėlynas autobusiukas
Lekia slėniais mėlynais...

Mėlynas autobusiukas
Lekia slėniais ir kalvom,
Mėlynas autobusiukas
Lekia lekia tolumon...


Mėlynas autobusiukas
Sankryžoj žalia šviesa.
Mėlynas autobusiukas
Mūsų meilė ir tiesa.


Mėlynas autobusiukas
Ach, kaip gera pavažiuot.
Mėlynas autobusiukas
Bilietėlis be grąžos...



Mėlynas autobusiukas
Lekia slėniais ir kalvom,
Mėlynas autobusiukas
Lekia lekia tolumon...
(2 k.)

Mėlynas, mėlynas mūsų pasaulio
Autobusiukas šviesus.
(2 k.)

O čia rasite šios dainelės video.

Muilo burbulai.

Besitvarkydama netikėtai radau muilo burbulų buteliuką, apie kurį tiek aš, tiek Angelo buvome seniai pamiršę. Dar tą patį vakarą (praėjusį sekmadienį) mudu su Angelo iki nebegalėjimo pūtėme muilo burbulus balkone.

O šiomis dienomis muilo burbulus mes pučiame autobusų stotelėje, iki kol atvažiuoja autobusas. Lenktyniaujame, kuris gi iš mūsų daugiau burbulų išpūs, kuris didesnių, kuris daugiau burbulų dvynukų (tų susikabinusių) :)

Kartais ir vėjas įsitraukia į mūsų žaidimą. Tada mes vos spėjame mirkyti pagaliuką su žiedeliu į muilinį tirpalą - padauža vėjas akimirksniu išpučia kelias dešimtis balionų ir, rodos, prašyte prašo dar kartelį kitą pažaisti su juo ;)

Praeiviai mus šypsenomis apdovanoja, o mums laikas greičiau praeina, iki kol sulaukiame autobuso.

Piešimas kreida ant asfalto.

Apie piešimą kreida ant asfalto autobusų stotelėje esu rašius jau anksčiau. Dabar Angelo kuria daugiadienius (po gabaliuką kas dieną) daugiaspalvius piešinius.
Savaime suprantama, iki pirmojo lietaus, kuris bėgėdiškai nuvalo visą Angelo triūsą, kurį aš bent išsaugau fotografijose... ;)

Paišymas kreida ant asfalto.

Kadangi mudu su Angelo du kartus per dieną turime laukti autobusų stotelėje (vadovaujamės taisykle, kad geriau ateiti keliomis minutėmis anksčiau ir palaukti autobuso, nei keliomis minutėmis vėliau ir pavėluoti į jį), tai susigalvojome sau pramogą: stotelėje ant asfalto piešiame kreida.
Kas smagiausia, kad kreidos gabaliuką paliekame stotelėje, kamputyje, o kitą dieną mes jį vėl randame :D

Knygų skaitymas autobuse.

Šį kartelį norėčiau jums papasakoti, kaip mes skaitome knygas autobuse.
Vos tik spėjame į jį įlipti, pademonstruoti vairuotojui nuolatinius (ir Angelo savo bilietėlį turi) ir išsirinkti vietas, tuoj Angelo įsakmiu tonu man sako:
- Leggi! (Skaityk!)
Aš murmu jam:
- Aspetta un attimo. (Palauk truputėlį.)
Traukiu nuo kaklo šaliką, kuris mane smaugia, atsilapoju ir nusivelku paltą, čiumpu knygą iš rankinuko ir... pradedu (ar tęsiu) ją skaityti.
Kai/jei autobusas prie šviesaforo ar stotelėje sustoja, aš turiu nustoti skaityti ir palaukti, kol jis vėl pradės judėti.
Tai gi, ir knygeles iš bibliotekos mes vežiojamės ir skaitome autobuse:

Pasijuokim :)

Angelo mėgstamiausias užsiėmimas autobuse (jeigu sėdim antrame jo aukšte ir pačiame priekyje) man pranešti, kada baigiasi mūsų miestukas, kada mes atvažiuojame į miestelį, kuris prasideda raide R, ir kada jau mes įvažiavome į miestą, kuriame yra ledainė, kurioje aš dirbu.

Aną dieną Angelo manęs klausia (tikrindamas mano pastabumą), ar mes jau tame miestely iš R raidės ar dar ne. Aš pliaukštėliu rankomis per savo rankinuką ir jam atsakau, kad mes būtent dabar jame esame.
Angelo pasižiūri į mane su šypsena ir man atsako, kad čia mano rankinukas, o ne tas miestelis :)

Angelo nuosavas autobuso bilietukas.

Autobuso vairuotojas, kuris mudu su Angelo kas dieną veža į ledainę, mus vakar nustebino. Net labai. Jis Angelui įteikė vaikišką autobuso bilietuką (vaikai iki berods 6 metų autobusu važiuoja nemokamai).
Ant kitos bilietėlio pusės aš jau spėjau užrašyti mažojo keleivio vardą ir pavardę, bei kokiu maršrutu jis važinėja.
Šį bilietuką Angelo jau spėjo parodyti kitiems dviems autobusų vairuotojams. Pirmasis pagalvojo, kad Angelo jam kažką nori duoti/padovanoti. Antrasis - pakraipė ūsą ir nusišypsojo.

Kišeninės vaikiškos knygelės.

Sausio mėn. pabaigoje, didžiosios nuolaidų savaitės metu, už centus nupirkau gal apie 40 kišeninių vaikiškų knygelių. Savo rankinuke vienu metu jų turiu apie 4-5 ir jas skaitau Angelinui autobuse, kai važiuojam į ledainę ir grįžtam iš jos. Paprastai vien bevažiuojant į vieną pusę mes perskaitom po knygelę, kartais ir po dvi. Angelinui patinka klausytis tos pačios istorijos ir po kokius tris kartus. Man pačiai vienas per tą patį greitai suspėja atsibosti, tai vis stengiuosi pasirūpinti dar neskaitytomis (ar jau pamirštomis) knygelėmis.

Mama, atsargiai - ryklys!

Pasirodo, kad ryklių būna net ir ten, kur jų visai neturėtų būti pvz. autobusų stotelėje ant suoliuko.
Aną dieną aš taip džiaugiausi pasiekusi stotelę ir jau norėjau sėstis ant suoliuko, bet mane sulaikė Angelo, sakydamas:
- Mamma, attenzione c`è uno squallo sulla panchina. (Mama, atsargiai, ryklys ant suoliuko.)

Karnavalas.

Šį ketvirtadienį Angelo darželyje buvo švenčiamas karnavalas. Auklėtojos pavirto musmirėmis, berniukai - daugiausiai piratais (Angelo irgi), indėnais, kaubojais, gaisrininkais ar policininkais, mergaitės - princesėmis ar fėjomis.
Nors, tiesą sakant, mačiau ir vieną piratę, vieną kaimietę/valstietę, vieną klounę ir vieną liūtę.

Tą dieną vaikučiai pusryčiavo "Stebuklų girios" kavinukėje (t.y. muzikos kambary), o salėje, skambant linksmai muzikai, galima buvo ir pašokti, kaip tikroje diskotekoje.

Prisipažinsiu, kad aš dar nei kartą nebuvau persirengusi per karnavalą, bet man labai patiktų indėnės kostiumas. Ir Angelinui norėčiau tokį kitiems metams nupirkti.

Karnavalas tęsis iki pirmadienio. Štai šiandien iš ledainės mudu su Angelo grįžinėjome namo autobusu kartu su grupele vikingų ir vikingių (nors jie visi iš tikrųjų vyrai buvo :) Prieš mus sėdėjo vienas vikingas. Angelui labai norėjosi jo ragus pačiupinėti :D

O jūs ar šventėt ir kaip atšventėt?

Angelo 3-asis gimtadienis.

Mūsų Angelui kovo 2-ąją dieną suėjo 3 metukai. Taip atrodė jo gimtadienis tortas:

O čia dovanėlės:

* Kaladėlių dėlionė (6 paveiksliukai) su Žaibu Makvynu:

* 3 knygelės "Žaislų istorija":

Angelo Kaubojų Vudį rado per Kalėdas po eglute (kartu su šiuo loto/memo), o visus tris filmukus "Žaislų istorija" matė sausio mėnesį.

Net nebežinau kieno jis didesnis fanas pasidarė ar Žaibo Makvyno, ar Kaubojaus Vudžio.

Atsiprašau už tokias padrikas mintis, bet jau savaitė kaip vėl dirbu. Po ilgų atostogų nepaprastai sunku įsijungti į darbo ritmą. Bet kaip nors. Niekur nedingsiu :)

Kaip mane nustebino Angelo savo gimtadienio rytą - mane stipriai apkabino ir man sušnabždėjo "myliu, myliu, myliu". Paprastai jis jausmų žodžiais neįvardina.

Kas dar nutiko tokio įdomesnio. Prisiminiau - per savo gimtadienį Angelo pirmą kartą važiavo antrame dviaukščio autobuso aukšte ir kaifavo viską iš aukšto matydamas, kaip žirafa.

O čia - apie Angelo 2-ąjį gimtadienį.

Tik dabar prisiruošiau parašyti, ką Angelino per šiuos du ar tris mėnesius iškrėtė ar įdomesnio pasakė:


* Vieną vakarą Angelo vaidino, kad jam skauda koją, paskui (po penkių minučių) užsimiršęs, kaip pradėjo trepsėti, nes norėjo pats žaisliukus (su kuriais miega) į lovelę susidėti.

* Kartą nenorėdamas valgyti, Angelino pasiteisino: "Non posso mangiare, non ho le mani". (Negaliu valgyti, neturiu rankų).

* Eidami į ledainę ir grįždami iš jos, kas kartą praeiname pro vieną piceriją. Jei jos durys būna atidarytos, tai mes galime užuosti, kaip skaniai picos kvepia. Kartą taip nutiko, kad du žmonės priešais mus ėjo ta pačia kryptimi, kaip ir mes, ir jie pirmieji priėjo piceriją. Angelo net pradėjo rankomis mosikuoti (nes nenorėjo, kad jie užuostų picos kvapą): "Non vedere il profumo di pizza!" ( Nežiūrėk picos kvapo!)  :D

* Angelino jau nemažai kalba vokiškai. Pradžioj tai trumpindavo itališkus žodžius, kad jie skambėtų vokiškiau pvz. cald vietoj caldo (šaltas), ar lett vietoj letto (lova). Arba nicht guardar tren (Non guardare il treno) (=Nežiūrėk į traukinį.)

* Autobuse Angelo kartoja kartu su autobuso vairuotoju (pranešinėja kokia sekanti stotelė): Nächste Haltestelle "Die Schöne Gudula Kirche". (Sekanti stotelė - "Gražioji Gudulos Bažnyčia").

* O pavalgęs valytis burną į rankoves, bei kristi ant žemės (bet nerėkti) bus išmokęs iš kitų vaikų daržely.

* Darželio auklėtoja sako, kad Angelo užaugęs tikriausiai bus mechanikas, nes visas mašinėles išardo detalėmis.

* Angelino pats valosi dantis, pats laiko puodelį rankose, kai skalauja burną, pats pasikabina rankšluostį.

* Angelo visiems šypsosi ir visus kalbina autobuse.
Kai Angelino basutes nešiojo, autobuse jas nusiimdavo žaisdamas, ir ant žemės numesdavo. Kiekvieną kartą atsirasdavo koks "savanoris", kuris jas nuo žemės pakeldavo. Angelo to tik ir laukdavo. Paskui dar kokius dvidešimt kartų nuo žemės tas žmogelis basutes keldavo, nes jis paprasčiausiai negalėdavo atsispirti Angelino kerams ;)

* Angelo kartą išmąstė: "due qualcuni" - "du kažkas", vietoj to, kad pasakytų: "du žmonės".

* Kartą Angelo autobuse pametė savo žaislinį autobusiuką, tai nuliūdęs paskui man sakė, kad gal jį suras "qualche Angelo" (koks nors Angelo) ;)

* Vieną pavakarę ledainėje Angelino sėdėjo ponui italui (su kuriuo abu paprastai dainuoja "O sole mio") ant kelių. Abu valgė ledus iš vienos taurės. Tas ponas daug šnekėjo su manimi. Angelo kantriai laukė, sutrukdyti pokalbio nenorėjo. Bet vis gi, neiškentęs pirštuku parodė į ledus, o paskui į savo burną. Oi juokėmės! Kitą kartą parodė į ledus, paskui į pono burną, kad ir jis nepamirštų valgyti. Čia tai iš nuostabos mes išsižiojom! :)

* Vienos itališkos dainos tokie žodžiai: "che verrà domani" (ateis rytojus), o Angelo girdi savaip ir dainuoja: "lavare le mani" (nusiplauti rankas).

Susidomėjau vienu konkursu, paskelbtu Bild laikrašty. Užduotis - sugalvoti šiam bevardžiui pėsčiųjų ir dviratininkų tiltui, esančiame Gelsenkirchen, vardą. Tikrai būtų geil tapti šio nuostabaus tilto "krikštamote", gauti viso to reikalo diplomą, plius laimėti pakvietimą visai šeimai į zoologijos sodą. Svajoju, nes svajonės pildosi... :D

Pasirodo, kad šis italas, Ančiuko Donaldo komiksų piešėjas, tarp išgalvotų personažų patalpino ir Hitlerį! Gaila, kad neturiu būtent šios komiksų knygelės. (Aš gi jas renku ir skaitinėju karts nuo karto).

Sužinojau, kad Vokietijos geriausi autobusai rieda NRW (regionas, kuriame gyvename) keliais. Neblogai!

Tikra tiesa! Važiuodama į/iš darbo, pažvelgiu į ekraną autobuso prieky, už vairuotojo nugaros, ir galiu bet kuriuo momentu pasitikslinti kur aš esu.

O dabar apie Robbie Williams. Nors jis jau ir vedęs, jo dainos ir toliau mane varo iš proto ir niekada nenusibosta... ;)

Ir pabaigai, keli kultinės kramtomosios gumos "Love is" piešinėliai.

Angelo turi vieną įprotį, kuris man baisiai nepatinka. Jei mudu abudu prie stalo valgom ir suskamba telefonas tai... Angelo pašoka nuo stalo ir murzinomis ar riebaluotomis rankomis (priklausomai nuo to, ką mes tą kartą valgom) puola prie lango, jį visą nukleckuoja, ir spinteles atidaro, ir grindis nučiupinėja... Žodžiu, kur tik bepasisuksi, visur žalos pridaryta, ir nuotaikos nebėr.
Visada stengiuosi kuo greičiau baigti kalbėti telefonu, jei kažkas paskambina tuo metu, kai valgom.
Šiaip, kitais atvejais Angelino tikrai gražiai net pats vienas nusėdi, gražiai pavalgo, aš tuo metu suspėju ir indus suplauti ar susiruošti, jei kur eiti turim. Bet jei suskamba telefonas.... ;)

O dabar linksmesni epizodai iš mūsų gyvenimo:

* Kai Angelino ledainėj, kurioj dirbu, užsimano ledų, tai jų prašo šitaip: atsistoja prie vitrinos, kur paprastai įsitaiso klientai, užverčia galvą į viršų (kad jis mane, ir aš jį geriau matyčiau) ir tol sako "Hallo!", kol aš sureaguoju. Tada man nusišypso ir prašo "eine Kugel Eis". Tai aš jam paduodu vanilinių arba bananinių, jogurtinių ar citrininių. Žinau, ką jis mėgsta.

* Angelo įprato ledainėje su visais čia apsilankančiais žmonėmis sveikintis ir atsisveikinti. Tai žinokit, ir autobuse mojuoja visiems išlipantiems ir sako jiems "Tschüss"... :D Ir parduotuvėje, prie kasų, panašus veiksmas vyksta.