3 batukų žaidimai.

Ne paslaptis, kad aš su Angelo auklėtoja kas dieną persimetam vienu kitu žodeliu. Todėl aš iš jos ir sužinojau apie batukų žaidimus, kuriuos šią savaitę vaikai žaidė darželyje.

Pirmasis batukų žaidimas:

Vaikučiai sumetė po savo dešinę tapkutę į vieną krūvelę. Paskui kiekvienas traukė po tapkutę, ir turėjo sugalvoti, ką turi vaikiukas padaryti, kuriam ta tapkutė priklauso.

Angelui reikėjo patrepsėti kaip drambliui ;)
Kiti nurodymai buvo: pašokinėti, paploti rankomis, apsisukti ratu ir pan.


Antrasis batukų žaidimas:

Auklėtoja parūpino daugybę batukų. Vaikučiai buvo padalinti poromis. Kiekvienas jų gavo po vieną guminį batą, vieną basutę ir vieną rudeninį batuką. Reikėjo dėžėje pasirausti ir surasti tinkamą porą.

Angelo pusę sekundės pralaimėjo Lenai.


Trečiasis batukų žaidimas:

Vaikai iš kelių žingsnių atstumo turėjo įmesti savo tapkutes į krepšį. Už kiekvieną pataikytą metimą (max 2) gavo po guminuką batuką:

Angelo pataikė abu kartus. Džiaugėsi neišpasakytai ir šūkavo mosikuodamas rankomis "ye ye ye".... :D

110.

Aš neprisimenu kodėl, bet Angelo labai jau "įsikabino" į skaičių 110.

Kai tėtis jo klausia:
- Ma quanto mi vuoi bene? (Kaip stipriai mane myli?)
Angelo, nedelsdamas, atsako:
- 110.

Jeigu jau kalba pasisuka apie vaikus, tai Angelo tuoj pareiškia, kad jis 110 vaikų turės :) Aš jį bandau įtikinti, kad gal jam tų visų vaikų bus per daug, nes čia juk praktiškai tiek jų, kiek dviejuose darželiuose (!)
Angelo krato galvą ir mane tikina, kad jų tikrai ne per daug, ir kad jis su visais jais tilps pas mane (pas mus, trijų kambarių butuke) :D

Tada aš jo klausiu, kiek lovyčių jiems prireiks, kiek staliukų, kiek kėdučių.... Atsakymas vienas ir tas pats: 110.

O štai kai paklausiu, kiek batukų (ne porų batų) jiems reikės, tai Angelo susimauna, atsakydamas, kad 110 ;)

Mano batai buvo du.

Angelo smagiai deklamuoja dar vieną lietuvišką eilėraštuką:


Mano batai buvo du, 
Vienas dingo - nerandu, 
Aš su vienu batuku 
Niekur eiti negaliu. 

Dvi rankytės ieško bato, 
Dvi akytės jį pamato, 
Apsiausiu batukus 
Ir keliausiu pas vaikus.


Einu ieškoti kokio nors naujo eilėraštuko rytdienai - bus Angelui kas veikti ;)

Apie darželio reikalus ir Šv. Mikalojaus (Nikolaus) dieną.

Dar praėjusią savaitę Angelino man didžiuodamasis parodė ant jo grupės durų kabančias nuotraukas, kaip jis ir kiti vaikiukai su kepėjo kepurėmis ant galvų, kočioja tešlą ir spaudžia sausainiukus Kalėdinėmis formelėmis.


Šį rytą pastebėjau dar kelias naujas nuotraukas, kaip Angelo ir kiti vaikučiai pozuoja prie stalo su didžiuliu (gal vieno metro ilgio) Stutenkerl (žmogeliuku su pypke iš mielinės tešlos). Gardu buvo visiems!

O dabar truputėlis apie šv. Mikalojaus (Nikolaus) dieną (kalbu apie gruodžio 6 dieną). Geriems vaikams Nikolaus pripildo kojinę ar batą saldumynais, mandarinais, obuoliais ar šiaip kokiais mielais dalykėliais. Jeigu jums įdomu, tai galite pasiskaityti išsamiau apie šv. Mikalojų lietuviškai arba angliškai.



Šv. Mikalojaus diena buvo pilna siurprizų. Mudu su Angelo, skubėdami į darželį, ant buto durų rankenos iš lauko pusės pastebėjom kabančią kojinę su siurprizu nuo Nikolaus. Iš tikrųjų tai mūsų kaimynės, Max močiutės, darbas :) Bet ji net man nieko iš anksto nepasakojo ir mane pačią nustebino. Šaunuolė kokia! Ją paskui pavaišinau Kalėdiniais sausainiais.

Daržely Angelino laukė dar viena staigmena. Jo šlepetėje radom šokoladinį Nikolaus. Angelo sumislijo patikrinti kitų (dar neatėjusių į darželį vaikučių) šlepetes, ir gudruolis rado dar vieną šokoladuką, visai jam nepriklausantį. Gerai, kad man pavyko įtikinti Angelo padėti radybas į vietą, ir į jas nepretenduoti.

Vakare ėjom į miesto aikštę pas Nikolaus. Pridedu kelias nuotraukas ir video iš šventės:

* Mažieji muzikantai - video (1).



* Eisena su žibintais - video (2).

* Nikolaus ant žirgo - video (3).



Angelo iš darželio parsinešė kuponą vienam Stutenkerl gauti, tai paskui po šventės ėjome jo atsiimti.

Toks tas mūsų Angelino.

Šį kartelį papasakosiu apie tai, kaip dažniausiai Angelino žaidžia.
Jis labai kruopščiai sodina žmogeliukus į traukinį, kurį kartais labai ilgą pastato. O vartelius, tai sudėlioja taip, kad tiek žmogeliukai, tiek gyvūnai, ar kitos mašinos negalėtų peržengti (ar pervažiuoti) geležinkelio bėgių, nes juk traukinys turi prieš tai pravažiuoti! :)





Porą kartų Angelo taip įsijautė žaisdamas, kad net vieną gėlę, augančią vazonėly, nuskriaudė, atimdamas iš jos žemių:



O dabar apie kitus dalykėlius, susijusius su mašinomis.
Kartą vakare Angelo, prieš eidamas miegoti, dar vonioje nusiavė tapkutes, ir jas dėdamas po suoliuku, sumurmėjo: "Metto in garage" (Dedu į garažą).



O čia, bevalgydamas jogurtėlį, sutepė seilinuką, tai apsidairęs, pakomentavo: "Ho sporcato la ruota della macchina" (Išpurvinau mašinos ratą").



Vakar vežiau Angelino vežimėliu į darželį. Pamiršom jo pirštines namie, o toks žvarbus rytas buvo! Tai aš Angelinui patariau laikyti rankutes striukės kišenėse. Jis man paprieštaravo, atsakydamas: "Non posso, sto guidando il volante" (Negaliu, nes aš vairuoju).

Kaip matot, nesvarbu ką Angelino bedarytų, viskas mažiau ar daugiau sisiję su mašinomis. Kartais net per daug...

Trumpai drūtai apie svarbiausias naujienas.
Kovo 2ąją dieną Angelinui suėjo... 2 metukai! Mamytė ir tėvelis pasistengė, kad jo šventė antradieninėje žaidimų grupelėje būtų įsimintina. Iškepėm meškiukus tortukus kiekvienam vaikučiui, visiems buvo padalinta žvakučių, nes juk visiems patinka jas užpūsti. Ir sausainių iškepėm, ir staltiesėlę parūpinom, ir kaukes. Žiūrėkit:

Ir visi gražiai pasisėdėjom.
Vakare dar į svečius užsuko Angelino draugas Max su mama. Bet... visa šventinė nuotaika dingo. Angelino, betraukdamas iš batų spintelės tėčio batus, kažkaip sugebėjo visą spintelę parversti (matyt batas buvo įstrigęs) ir ant savęs ją užsiversti, ir... ant jos stovėjusią vazą sudaužyti. Angelui nieko nenutiko, bet dingo šypsena nuo mano veido. Ech... tas gimtadienio stresas.

Beje, sudalyvavom Austėjos bloge surengtame konkurse su mūsų boružėlėmis. Pasistengsim dar kažką gražaus sukurti. Iki Velykų dar liko nemažai laiko. Prisijunkite ir jūs!

Štai šį Velykinį kiškutį darėme žaidimų grupelėje.

Ir dar... laimėjau knygą, ir jau ją gavau paštu, tik dar nespėjau jos perskaityt.

Žinokit, kokį man įdomų žaislinį termometrą teko šią savaitę matyti! Palaipsniui "kylant" temperatūrai, pasirodo vis kitas paveikslėlis. Jei +36° ir daugiau - tai vaikutis žaidžia kieme, jei +37° ir daugiau - sėdi namie, ir jei +38° ir daugiau - guli lovoje. Tikrai nuostabiai paaiškinta vaikams, ką reikia atitinkamoj situacijoj daryti, nes tie skaičiukai jiems nelabai ką sako.

Reikia slėpti nuo Angelino įvairius kremus tubelėse ir indeliuose - per kelias sekundes sugeba atsukti dangtelius!

Angelo užvakar pats užsidėjo savo žieminį dešinį batą (žaisdamas, į lauką tuo metu nesiruošėm), bei įjungė tėčiui kompiuterį (bet jo niekas neprašė).

Angelinui neduoda ramybės slogytė - štai pagal kokį mūsų gydytojos receptą padariau lašiukų vaikiuko nosytei: 250 ml virinto vandens ir pusė arbatinio šaukštelio druskos. Pipetę ir buteliuką turėjom nuo ankščiau pirktų vaistukų.

Pastebėjau, kad jei Angelo kalba ar mato du tokius pačius daiktus, tai du kartus pakartoja to paties daikto pavadinimą.

Vakar ėjome į parką tikrinti, ar paukštukams patiko mūsų lesyklėles.

Radom apvalgytas. Nudžiugom, kad patiko! O vakare sugalvojom piešti angelus sniege.

Šiandien klijavom piratų papūgą ir...

lobio žemėlapį.

Vakarienei valgėm spaghetti. Aš greičiau baigiau valgyti už Angelino, o jis į puodą parodė, lyg dar norėdamas valgyt, aš jam atsakiau, kad nebėra tame puode nieko, o Angelo, pasirodo dėl manęs pergyveno - ranka pakabino spaghetti iš savo lėkštutės, ir man į lėkštę įdėjo.

Pabandysiu prisiminti, ką dar naujo išmoko Angelino, ko dar nebuvau paminėjus.
Angelo "atrado" aidą. Jis sužinojo, kad kuo patalpa didesnė (ypač tinka laiptinė ar kažkas panašaus), tuo geriau girdisi, kaip tas "kažkas" atkartoja, ką jis sako.

Angelino pastaruoju metu labai daug šneka "savo" kalba. Kartais taip rimtai į mane žiūri, ir kad pasakoja, aiškina. Jei aš nei vieno žodžio nesuprantu, tai stengiuosi kažką neutralaus pasakyt, ar galva palinksėti - parodyti, kad klausau ir pan. Noriu, kad dar daugiau šnekėtų.
Kartais būna super juokinga, kai aš kažką Lucianui pasakoju, o Angelino iliustruoja: arba (dažniausiai paskutinį) žodį atkartoja, arba gestais bando aiškint. Žinokit, toks jausmas, kad mes abu susirepetavę būnam. Tikrai smagiai žiūrisi.

Aš su Angelino valgau visada kartu, už to paties stalo (prisėdu ant pagalvėlės prie Angelino staliuko). Valgom tą patį, tik gal kartais mano lėkštė būna didesnė, ar gilesnė, o Angelo - dažniausiai iš plastmasės. Tai jis, su šaukštu ar šakute padaužo tiek į savo lėkštės, tiek į mano lėkštės šoną - stebisi garsų įvairumu.

Nebūna nei vienos dienos, kad Angelino nežaistų su mano ar Luciano batais ar šlepetėmis. Dabar jau juos kaip reikalas apsiauna, abu iš karto, pataiko dešinę ant dešinės, kairę ant kairės, ir žingsniuoja po namus. O kartais galima išvysti ir tokį vaizdelį: Angelo pasiima į rankas po 2 tos pačios poros batus, taip elegantiškai, ir vėliau padeda juos visus ant žemės, taip dailiai surikiuotus, kad net nemoku paaiškinti.

Man smagu, kad jei kartais, maudydama Angelino, pamirštu kokį jo rūbelį ar sauskelnes kambary, tai pasodinu Angelo vonioj ant kilimėlio, apsupu rankšluosčiu, ir jo prašau pasėdėt ramiai ir manęs palaukti. Taip jis ir daro.

Šiaip Angelino jau puikiai žino, kad prieš valgį ir po valgio plaunam rankutes, pats pirmas į vonią bėga, šviesą uždega, duris uždaro.

O dabar trumpai užsiminsiu, kaip mes namuose Naujuosius sutikom.
Kadangi Angelino jau apie pusė vienuolikos labai pavargęs buvo, tai nusprendėm pora fejerverkų paleisti ankščiau laiko, kad ir Angelo galėtų jais pasigrožėti. Specialiai parinkom tuos, kurie aukštai nešauna, lieka savo vietoj (mūsų atveju, balkone) ir džiugina spalvų spektakliu.
Angelino klusniai sėdėjo ant kėdutės priešais svetainės lango stiklą (mūsų langas iki pat žemės, ir pro jį matom beveik visą balkoną) ir stebėjo kaip ten tie mūsų fejerverkai šaudė.
Gal kokius aštuonis tėvelis uždegė. Ir, žinokit, tuo pat metu nukrito nuo lango Kalėdinė dekoracija, visai šalia Angelo, aš tuo metu nežiūrėjau visai į tą pusę, tai tikrai rimtai išsigandau, nes jau galvojau, langas išdužo ar ką. O abu vyrai, tiek mažasis, tiek didysis, nusišypsojo man.

Ir dar vienas smagus vakaro momentas - valgėm bignè, Luciano (kuris juos ir darė) užsiminė, kad Angelino atsargiai valgytų (nes viduj daug labai kremo). Kas juokingiausia, kad Angelo išsitepliojo vos vieną pirštą kremu, o Luciano... taip suspaudė savo bignè, kad visas šokoladinis kremas ištekėjo ant jo šviesių rūbų. Aš tai lūžau iš juoko, dar bandžiau komentuot, kad vaikutis gražiau už tėvelį valgyt moka. Kaip juokinga mums visiems buvo, dabar, berašydama, krizenu prisiminus kaip Naujus sutikom.

Angelino rodos kas dieną išmoksta kažko naujo. Štai be problemų sudeda savo medines deliones (tas su rankenėlėmis). Padeda ne tik savo batukus į vietą, bet ir mūsų. Atneša šlepetes, net neprašytas. Nešvarų rūbelį tuoj neša į skalbinių dėžę.

Užrašysiu kelis žodelius a la Angelino:
kremas - "pulga".
miegmaišis - "maisas nanna".
kai padaro kaku, ant savęs sako - "kakajis".
sportas - "pot".

Vakar nešėm duonytės antytėms į parką. Snigo. Gaila buvo tų sušalusių nabagėlių.

Mudu abudu su Angelino, padarėm dar vieną labai šaunų darbelį.

Šiandien ryte (kaip jau pasidarė įprasta sekmadieniais) buvom sportuoti. Nepatingėjau pirmyn (į sporto salę) ir atgal (namučio) pasivaikščioti (stumti vežimėlį per pusnis). Angelinui labai patiko stebėti kaip sninga, ir jis vis man sakydavo, ant kurių mašinų mato sniegą (tai ant Bmw, ar Audi, ar VW, ar Opel) patikslinsiu, ant pusiau apsningtų mašinų!
O sporto salėje irgi smagiai laiką praleidom. Angelino suposi ant čiužinio/supyklių, važinėjo žemyn sėdėdamas ant lentos su ratukais nuo tokio dirbtinio kalnelio iš suoliuko. Spardėm kamuolį (tokį minkštutį) drauge, o po to, aš viena, stebima Angelino, pamėčiau kamuolį į krepšį. Trumpai drūtai, parodžiau Angelinui, kuo skiriasi krepšinis nuo futbolo.

Angelino mėgstamiausias žodis pastaruoju metu - batukai t.y. būtent dgs. G. - batukus. Kaip tame eilėraštuke: "... užsimausiu batukus, ir keliausiu pas vaikus". Šiandien nupirkom Angelui žieminius batukus, 23 dydžio. Pradžioj kojytė dar su kojine storesne tilps. Taip gal ilgesniam laikui užteks, nes kas du ar tris mėnesius reikia naujų batų jam.

Prieš kokias tris dienas, Angelino jau pasiekė koridoriuj užgesinti šviesą, bet jos uždegti dar nemokėjo. Šiandien jau išmoko. Paaugo pora milimetrų?

Po pietų ėjom pasivaikščioti po mūsų miestelio centrą. Angelino rinko lapus. Pamatė ant žemės pora šiukšlių, tai net neprašytas pakėlė jas ir išmetė į šiukšlių dėžę.

Jau Angelo išmoko atskirti ir "Bmw" mašinas, tik kad dar neištaria gerai, sako - "bubu".

Angelino kėdutė šiek tiek kleba. Paėmiau "Lidl" reklaminį žurnaliuką, sulenkiau jį į keturias dalis, pakišau po viena kėdes koja. Angelino susidomėjęs jį ištraukė, apžiūrėjo ir pasakė "Lidl". Aš nusišypsojau. Paskutinį kartą šioj parduotuvėj buvom prieš dvi savaites. Aš Angelinui visada parodau, kaip parašytas parduotuvės pavadinimas virš įėjimo ar reklamos laikrašty.

Kaip greitai temsta lauke. Kai giedras dangus, išeinam pažiūrėti žvaigždučių, kartais matom ir mėnulį. Pamenu, ankščiau, kad atkreipčiau Angelo dėmesį, sakydavau " žiūrėk, koks kamuolys danguj ir kokios švieselės". Dabar vadinam daiktus savo vardais. Angelino pastebi, kad ne visada mėnulis atrodo kaip kamuolis.

Vienas iš filmukų, kuriuos mielai žiūri Angelo: "Baby Einstein - Baby MacDonald Part 1"

ir štai jo turbūt pati mėgstamiausia lietuviška dainelė: "Varna Albertina".