Pinigėliai tėveliui

 

Sulūžo Angelo saulės akiniai. Jis juos bandė pataisyti. Aišku, dar labiau juos sulaužė.

Tada Angelo pasičiupo popieriaus skiautelę, iš jos padarė eurus. Juos davė tėveliui ir paprašė, kad jam nupirktų naujus saulės akinius ;)

Angelo atvirutė Mamos ir Tėčio dienų proga

Šią saulėtą atvirutę Angelo padovonojo mums abiems su Luciano.

Priminsiu, kad Vokietijoje Motinos diena švenčiama antrąjį gegužės sekmadienį, o Tėvo - 40-ąją dieną po Šv. Velykų.

Angelo ir tėtis: Statybininkai ir griovėjai.

Šis dvimetrinis bokštas gyvavo vos kelias minutes. Spėjau pagauti akimirką, kai jis krito... arba, tiksliau pasakius, buvo nuverstas.


Abu mano vyrai labai audringai žaidžia. Per kelias sekundes jie gali visišką chaosą sukurti... :D

Darbelis: Lenktyninė mašina.

Šį darbelį Angelo darė kartu su tėčiu. Nors visos detalės buvo jau nupieštos (gatavos), ne taip lengva buvo jas iššimti (išplėšyti).

Dar sunkiau buvo jas sulankstyti ir suklijuoti.

Po kelių darbo valandų, išsitęsusių per kelias dienas, lenktyninė mašina buvo baigta:

Angelo ja nesvietiškai džiaugėsi ir tebesidžiaugia ;)

Aitvarų šventėje.

Šis renginys man (mums) buvo įpatingas tuo, kad:

* Jame sudalyvavome du kartus: ryte ir po pietų.
* Ir Luciano prie mūsų prisijungė (nes turėjo laisvo laiko).
* Supratau, kad aitvarai mano aistra ir be jų savo gyvenimo jau nebeįsivaizduoju... ;)


Paganykite akis ir jūs:

Ir mes pabuvome oro baliono pačiame balione:

Čia Angelo mane paveikslavo (originalas):

Ryte vėjo nebuvo... Mūsų aitvaras nekilo....

Šios dvi nuotraukos, vėl Angelo darbas:

Kitiems žmonėms vis tiek aitvarai kyla.... O kodėl mums nekyla? Hmmm.... Vėliau sužinojome kodėl: nes mes viską atvirkščiai darėme: ne ten virvelę pritvirtinę buvome ir per greitai su ištemptu šniuru lakstėme... :D

Smagi pramoga: šie balionai, pripilti dujų, nusineša į aukštybes ir tolybes kiekvieno iš dalyvių vardą, pavardę ir adresą, surašytus ant kortelės. Laimės tas, kurio kortelė bus toliausiai nukeliavusi (iš visų atgal atsiųstų):

Po pietų begalybė aitvarų papuošė padangę:

Mūsų patrakėlis kaip nekyla, taip nekyla:

Paklausiame vienos profesionalės, kaip gi tą aitvarą paleisti į aukštį reikia. Ji tik čiupt, pasičiumpa mūsų aitvarą, o šis, po kelių sekundžių jau švysčioja pusiaukelėje iki dangaus.....

Mes netenkame žado. Patarimus susidedame į galvas. Iš tiesų, dabar mums puikiai sekasi paleisti aitvarą. Tiek Lucianui, tiek man. Kaifas tikras. Šokis su vėju. Ne kitaip! Dar norime.... ;)

Ir Angelo, sužavėtas, panoro palaikyti aitvarą...

Dar kelios šventės akimirkos:

O kas iš jūsų irgi mėgsta paganyti aitvarą dangaus platybėse?


p.s. Angelo ir sklandytuvą "pavairavo", kitaip ir būti negalėjo. Kur tik bet koks vairas, ten ir Angelo. Jau mums tapo įprasta... ;)