Aitvarų šventėje.

Šis renginys man (mums) buvo įpatingas tuo, kad:

* Jame sudalyvavome du kartus: ryte ir po pietų.
* Ir Luciano prie mūsų prisijungė (nes turėjo laisvo laiko).
* Supratau, kad aitvarai mano aistra ir be jų savo gyvenimo jau nebeįsivaizduoju... ;)


Paganykite akis ir jūs:

Ir mes pabuvome oro baliono pačiame balione:

Čia Angelo mane paveikslavo (originalas):

Ryte vėjo nebuvo... Mūsų aitvaras nekilo....

Šios dvi nuotraukos, vėl Angelo darbas:

Kitiems žmonėms vis tiek aitvarai kyla.... O kodėl mums nekyla? Hmmm.... Vėliau sužinojome kodėl: nes mes viską atvirkščiai darėme: ne ten virvelę pritvirtinę buvome ir per greitai su ištemptu šniuru lakstėme... :D

Smagi pramoga: šie balionai, pripilti dujų, nusineša į aukštybes ir tolybes kiekvieno iš dalyvių vardą, pavardę ir adresą, surašytus ant kortelės. Laimės tas, kurio kortelė bus toliausiai nukeliavusi (iš visų atgal atsiųstų):

Po pietų begalybė aitvarų papuošė padangę:

Mūsų patrakėlis kaip nekyla, taip nekyla:

Paklausiame vienos profesionalės, kaip gi tą aitvarą paleisti į aukštį reikia. Ji tik čiupt, pasičiumpa mūsų aitvarą, o šis, po kelių sekundžių jau švysčioja pusiaukelėje iki dangaus.....

Mes netenkame žado. Patarimus susidedame į galvas. Iš tiesų, dabar mums puikiai sekasi paleisti aitvarą. Tiek Lucianui, tiek man. Kaifas tikras. Šokis su vėju. Ne kitaip! Dar norime.... ;)

Ir Angelo, sužavėtas, panoro palaikyti aitvarą...

Dar kelios šventės akimirkos:

O kas iš jūsų irgi mėgsta paganyti aitvarą dangaus platybėse?


p.s. Angelo ir sklandytuvą "pavairavo", kitaip ir būti negalėjo. Kur tik bet koks vairas, ten ir Angelo. Jau mums tapo įprasta... ;)