Aitvarų šventė

Pernai aitvarų šventėje nesudalyvavom - šiemet atsiėmėm su kaupu.

Aitvarų šventė (2014)

Mes jau ketvirtą kartą iš eilės sudalyvavome mūsų miestelio aitvarų šventėje.

Šį kartelį mūsų aitvariukui visai nesisekė skraidyti - vėjo praktiškai nebuvo... Aišku, buvo liūdna, bet ką jau čia padarysi.

Aitvarų šventė (2013)

Rugsėjo mėn. pabaigoje mes jau trečią kartą sudalyvavome Aitvarų šventėje. Vis su tuo pačiu savo aitvariuku ;)

Įspūdingiausios akimirkos turbūt buvo tos, kai Angelo stengėsi pabėgti nuo milžiniško aitvaro "čiuptuvų", o pabėgęs vėl krykštaudamas prie jų artindavosi ir taip n kartų iki kol jau "labai smarkiai širdelė pradėjo plakti".

Aitvarų šventė (2012)

Paskutinį rugsėjo sekmadienį mes sudalyvavome Aitvarų šventėje. Nuo aitvarų gausybės, įvairumo ir grožio net raibo akys. Nuotraukos štai čia.


Apie pernai metų šventę galite pasiskaityti čia.

Darbelis: Aitvarai

Šie padūkę aitvarai puošia Angelo darželio grupių rūbinėles: kiekvieno iš jų spalva atitinka grupelės spalvą.

Neklausiau, bet garantuoju, kad tai kruopščiosios darželio auklėtojos pasistengė... ;)

Aitvarų šventėje.

Šis renginys man (mums) buvo įpatingas tuo, kad:

* Jame sudalyvavome du kartus: ryte ir po pietų.
* Ir Luciano prie mūsų prisijungė (nes turėjo laisvo laiko).
* Supratau, kad aitvarai mano aistra ir be jų savo gyvenimo jau nebeįsivaizduoju... ;)


Paganykite akis ir jūs:

Ir mes pabuvome oro baliono pačiame balione:

Čia Angelo mane paveikslavo (originalas):

Ryte vėjo nebuvo... Mūsų aitvaras nekilo....

Šios dvi nuotraukos, vėl Angelo darbas:

Kitiems žmonėms vis tiek aitvarai kyla.... O kodėl mums nekyla? Hmmm.... Vėliau sužinojome kodėl: nes mes viską atvirkščiai darėme: ne ten virvelę pritvirtinę buvome ir per greitai su ištemptu šniuru lakstėme... :D

Smagi pramoga: šie balionai, pripilti dujų, nusineša į aukštybes ir tolybes kiekvieno iš dalyvių vardą, pavardę ir adresą, surašytus ant kortelės. Laimės tas, kurio kortelė bus toliausiai nukeliavusi (iš visų atgal atsiųstų):

Po pietų begalybė aitvarų papuošė padangę:

Mūsų patrakėlis kaip nekyla, taip nekyla:

Paklausiame vienos profesionalės, kaip gi tą aitvarą paleisti į aukštį reikia. Ji tik čiupt, pasičiumpa mūsų aitvarą, o šis, po kelių sekundžių jau švysčioja pusiaukelėje iki dangaus.....

Mes netenkame žado. Patarimus susidedame į galvas. Iš tiesų, dabar mums puikiai sekasi paleisti aitvarą. Tiek Lucianui, tiek man. Kaifas tikras. Šokis su vėju. Ne kitaip! Dar norime.... ;)

Ir Angelo, sužavėtas, panoro palaikyti aitvarą...

Dar kelios šventės akimirkos:

O kas iš jūsų irgi mėgsta paganyti aitvarą dangaus platybėse?


p.s. Angelo ir sklandytuvą "pavairavo", kitaip ir būti negalėjo. Kur tik bet koks vairas, ten ir Angelo. Jau mums tapo įprasta... ;)