Po Reken apylinkes

Likimas man davė dar vieną lietuvę draugę Rasą, čia Vokietijoje. Su ja ir vaikais šiandien praleidome nuostabią rudens dieną Reken miške. Laipiojom, piknikavom, ėjom tyrinėjimo keliu...

                         

... iki pat apžvalgos bokšto, nuo kurio mums atsivėrė gražus vaizdas.

Dar spėjom ir labai gražią cache (lobį) rasti netikrą konkorėžį - šį kartelį teko šiek tiek galveles pasukti ir šiek tiek  žinias panaudoti. 

Rodyklių žaidimas

Šį sekmadienį mes ir kitos mamytės su vaikais praleidome Hoxfelde prie ežero. 

Žaidėme žaidimą "Rodyklės" - mano idėja buvo. 

Pasidalinome į dvi grupes - pirmoji grupė ėjo pasislėpti. Ant žemės arba ant medžių ji braižė kreida rodyklės.

Antroji grupė, palaukusi 10 minučių, ėjo ieškoti rodyklių ir galų gale ji rado pasislėpusią pirmąją grupę.

Aš vaikystėje ši žaidimą dažnai žaisdavau. Kokia nostalgija!

Buvo be galo be krašto linksma!

Dar 2005-ųjų metų rudenį aš pastebėjau, kad prie Bocholt`o rotušės (miestelis kuriame ankščiau dirbau, ir vėl po kelių metų pertraukos dirbu) stovi keli originalūs sugriautos Berlyno sienos gabalai. Štai jums juos nufotografavau (kas skaitot vokiškai, tai išsididinkit antrąją nuotrauką dėl įdomumo).
Iki šiol dar nesugebėjau išsiaiškinti, ar ir kituose Vokietijos miestuose ir miesteliuose galima rasti ir apžiūrėti sugriautos Berlyno sienos dalių. Nors mes patys keliavome nemažai po Vokietiją, nieko panašaus kitur nematėme, o gal nežinojome kur ieškoti.

O dabar apie mūsų kasdieninius reikalėlius.

Antradieninės grupelės užsiėmimas vyko sodely. Auklėtoja atnešė du guminius baseinėlius, į juos prileido vandens, o vaikučiai patenkinti turškėsi juose. Nors  buvo tik 9:30 ryto, bet net pavėsy buvo per karšta. Angelino nebūtų Angelino - įmetė Luko sandalus į vandenį, turbūt norėjo pažiūrėt, plauks jie ar nuskęs.

Vėliau pasidarėm ir pikniką ant žolytės. Kadangi jau kitą savaitę laukia mūsų paskutinis užsiėmimas antradieninėj mokyklėlėj, tai susitarėm, ką veiksim ir kas ką atsineš.

Štai aš perkelsiu visas mano darytas nuotraukas ir video į kelis cd, kas norės galės namuose persikopijuot į kompiuterį. Bus gražus atminimas. Nes net 4 vaikučiai (tarp jų ir Angelo) nuo rudens nebelankys šios grupelės, nes jau geras mėnuo kaip bus darželinukai.

Užkandę prisiminėm daineles, kurias mokam. Pasikartojom ir seniai bedainuotą dainelę apie karuselę (ją bedainuodami supom vaikučius (kai kuriuos po vieną, kai kuriuos po du) paklodėj).

Trečiadienį vėl mudu su Angelo lankėmės prie ežero. Ėjome "Planetų keliu", apie kurį buvau jau ne kartą rašiusi. Angelino rankomis lietė planetas ir komentavo, didelės ar mažos jos. Iš mūsų dar neaplankytų planetų, radom tik Jupiterį... (kuris man toks didelis pasirodė, pažiūrėkit kokia maža mūsų Žemė, palyginus su juo). Nes - pasiklydom... Tų kelių, keliukų devynios galybės. O ir namo skubėti reikėjo, nes turėjome ruoštis į trečiadieninio darželio paskutinį užsiėmimą - atsisveikinimo su auklėtoja šventę.

Mes mamytės, su vaikučiais ir auklėtoja pasidarėm pikniką vienoje žaidimų aikštelėje. Paskui pasikartojom išmoktas daineles ir žaidimus. Auklėtoja vaikučiams įteikė po grupės nuotrauką, klijų (kad toliau namie darbelius klijuotų, o klijuodami ją prisimintų) ir šokoladukų. Atsisveikinom. Liūdna... Dar kartelį įsitikinau, kad laikas bėga ir jo nesustabdysi... Vaikai auga, ne tik svetimi, bet ir savi...

O štai kokias knygeles iš bibliotekos dabar skaitome su Angelino:

 

Kaip pasikeitė mūsų kasdienybė!
Dabar mes kas dieną (išskyrus trečiadieniais) matome traukinius. Angelo užsikrėtė jų manija, nes jau net nežinau kiek dienų nepaleidžia iš rankų žaislinio traukinuko... :) Kelias į mano darbą veda būtent pro traukinių stotį. Tiksliau, mes iki jos atvažiuojam autobusu, o tada jau kulniuojame pėškomis ( Angelo vežimėly, nes neturime laiko kas pora žingsnių stabtelėti). O kai važiuojam namo, tai vėl gi, atkulniuojam iš ledainės iki stoties, o ten, dairydamiesi ar neatvažiuoja koks traukinys, laukiam ir sulaukiam autobuso, kuris mus veža namo.
Angelino taip pavargsta, nes pietų miegelio miega tik apie 18:00 vakaro... bevažiuojančiame autobuse. Aš kartais, su Angelu miegančiu vežimėly, dar sulakstau apsipirkti, grįžtam namo, o jis vis dar miega. Nors ir kaip būtų gaila, tenka žadinti, nes kitaip vakare per vėlai užmiega, o ryte vėl sunku keltis...

O dabar apie ledainę. Angelino pamatė, kaip gaminami ledai! Liko sužavėtas. Trumpai drūtai, ledų mašina sukasi panašiai, kaip skalbimo mašina, tik kad gulsčiai. :) O jau kiek ir kokių produktų reikia į vidų įdėti, tai jau ir man mistika. Žinau, kad tiems pieno pagrindu daromiems ledams, reikia pieno ir (kartais) grietinėlės, o tiems vaisių skonio ledams, reikia vaisių ir vandens... :)

O štai čia pažiūrėkit, kiek visko galima su ledais prigalvot (kas Vokietijoj gyvena, tai bus ne tik matęs, bet ir ragavęs bent jau kažką panašaus). Ledainėj, kurioj dirbu, irgi šitos dieviško skonio grožybės parduodamos. Vokiečiai pamišę dėl jogurto ir spaghetti.

Vakar prieš darbą, dar nuvedžiau Angelino į žaidimų grupelę. Kadangi pasitaikė puikus oras, tai mes, mamytės su auklėtoja, sugalvojom tas kelias valandas praleisti lauke. Vaikučiai irgi liko patenkinti. Spardėm kamuolį, ruošėmės artėjančiam futbolo čempionatui :) Pasidarėmė ir pikniką ant suoliukų.

Vėliau ant Angelino rankos nutūpė Dievo karvutė. Angelo ją pastebėjo ir susidomėjęs žiūrėjo, kaip ji po jo delniuką ir ant pirštukų vaikštinėjo. Atbėgo kiti vaikučiai. Visi tą boružėlę norėjo "palaikyti". Oi kiek krykštavo tas, ant kurio rankelės užlipdavo boružė.

Vakar vakare, grįžusi iš darbo, pašto dėžutėj radau laišką siurprizą nuo brangios draugės iš Florencijos. Pažiūrėkit, koks jos kruopštumas ir išradingumas:

Didžiuliame voke, be laiško buvo ir knygelė Angelinui.

O ką apie šiandien dieną papasakoti? Nedirbau aš šiandien, tai mudu abudu su Angelino atsigriebėm už visą savaitę, kiek prisivaikštinėjom, kiek visko pamatėm.

Pastebėjom, kad mūsų miestelio prekybos centro grindys štai taip išpuoštos:

Angelino smalsiai apžiūrinėjo pėdsakus, kartu išsiaiškinom kuris kokiam gyvūnui (vienas iš jų - žmogui) priklauso.

Atsakėm į viktorinos klausimus, visai neblogai būtų laimėti vieną iš trijų čekių iš žaislų parduotuvės... :D

Užsukom ir į parką. Pamaitinom antytes. Angelo seniai jau viską mintinai žino, kas kur yra, tai jis buvo šiandien mano gidas. Parodė man laukinių bičių namelį:

... skruzdėlę mamą, kuri, pasak jo, skubėjo namo pas vaikelius savo...

... skruzdėlyną...

... gulbę...

...antis...

... mielus paukštelius (kas jie per tokie, gal kas žino?)

Grįždami namo, sustojome pasigrožėti malūnu ir...

... ir pamojuoti šiam ponuliui.

Po pietų miegelio vedžiau Angelino į darželį. Auklėtoja su vaikučiais visas dvi valandas prabuvo lauke. Jie net pikniką pasidarė pavėsinėj! Vėliau aš klausiau Angelino, ką jis valgė daržely, tai jis man atsakė: "piknik" oi juokiausi :D

Ryt į darbelį... o taip!
Aš dirbu vienoj mažulytėj ledainėj. Tomis valandomis, kai aš ten būnu, darbo tikrai nedaug. Šeimininkui svarbu, kad kažkas būtų salėje, jei ateitų vienas ar kitas klientas. Mat jis pats tuo metu laboratorijoj gamina ledus. Aš per savo darbo laiką padarau vieną kitą espresso ar cappuccino, parduodu vienokio ar kitokio skonio ledus, suspėju ir viena akimi paganyti Angelino ir pažaisti su juo.
Taip, o taip, gerai perskaitėte! Aš dirbu, bet Angelo su manimi tuo laiku būna :) Jis tikras šaunuolis, ramiai sau knygeles pavarto, ar paburzgia su mašinėlėmis, ar pro langą stebi kitoje gatvės pusėje vykstančias statybas, ar gatve važiuojančias pačias įvairiausias mašinas. Suvalgo vieną ar kitą ledų porciją (čia reikėtų paminėti, kad aš taip pat nuo jo neatsilieku, net pralenkiu, nes aš ir vienu ar kitu cappuccino pasimėgauju) :D Jam skaniausi bananiniai ledai, o man - sviestinių sausainių skonio.
Kai mes išeinam namo, kažkur apie penktą vakaro, prasideda tikras darbas ledainėj. Bet tada jau pats vienas šeimininkas susidoroja su situacija. Iki pat dešimtos vakaro ateina žmonės ir nori išsinešimui namo po kelias porcijas "Spaghetti Eis"...

ar "Amarena-Becher"

 ar "Erdbeer-Becher" ir pan.

Vėl prisikaupė naujienėlių.

Antradieninėje žaidimų grupėje mokėmės naujų žaidimų ir dainelių. Vaikučiai buvo labai triukšmingi. Turbūt todėl, kad su mumis buvo du maži lėliukai (Amy broliukas ir Leonie sesutė) + Amy vyresnysis brolis.

Trečiadienį darželyje auklėtoja su vaikiukais kepė labai skanius vaflius iš vollkorn (kaip išversti?!) miltų ir migdolų drožlių (galima ir lazdyno riešutų). Davė ir mums, mamytėms (buvo ir pora tėvelių) paragauti. O jau skanumas! Jau kitą dieną kepiau ir aš juos namie. Dingo akimirksniu. Mudu abudu su Angelino pasidarbavom :)

Ketvirtadienio pavakarę užsukome į gyvūnėlių parduotuvę. Tiksliau, mus nusivedė Max su savo mama. Kaip Angelinui ten patiko! Triušiukais ir žiurkėnais nelabai susidomėjo. Jį labiau traukė įvairiausi paukšteliukai, pelytės, bei žuvytės. O kaip su pastarosiomis Angelo "žaidė": pridėdavo rankutę prie akvariumo stiklo (žuvytės aplipdavo jo ranką), paskui staigiai sujudindavo rankutę, tai visos baikštuolės išsilankstydavo kuri kur. O didžiausią įspūdį Angelui paliko vėžlys, kurį aptiko viename akvariume. Jau tiek juo grožėjosi, kad vos ne vos pavyko mums Angelino įkalbinti išeiti iš parduotuvės.

Paskui mes visi ėjome valgyti ledų.

O po to, aplankėme Max močiutę (jo mamytės mamą). Ech... o Angelino močiutės taip toli gyvena, užsimanęs taip staigiai neaplankysi.

Penktadienį kepiau obuolių pyragą pagal Sonatiną. Tik jau kelintą kartą iš eilės, vis pamirštu pasirūpinti migdolų plokštelėmis, bet vis tiek pasakiškas gaunasi tas pyragas!

Taip pat tą pačią dieną kepiau "Quiche Lorraine" . Kam smalsu, reikėjo svogūnų, dešros, kiaušinių ir iš sviestinės tešlos pasidaryti pagrindą. Irgi labai skanus dalykėlis gavosi. Jau nebe pirmą kartą jį kepu.

Po pietų važiavome į gamtą, prie ežero. Vėl gi mudu abudu su Angelino, bei Max, jo mama ir jo močiutė. Pasidarėme šaunų pikniką. O jau tiek prisivalgėme, kad paskui labai sunku buvo bėgioti paskui vaikučius, dūkstančius žaidimų aikštelėje. :)
Angelinui labai patiko milžiniškas tramplinas ir beždžionių tiltas (tas kuris juda į kairę ir į dešinę, kai juo eini).

Pasitaikė mums pamatyti ir vieną oro balioną, skrendantį labai žemai. Angelino taip jo norėjo, vis "bitteschön" sakė, norėjo, kad mes jam jį iš padangės nukeltume. :)

Susidomėjome ir "Planetų keliu". Tai toks projektas, vaizduojantis Saulės sistemos planetas, kurios daugybę kartų yra sumažintos ir išdėliotos tiksliu atstumu viena nuo kitos ( 1 metras atitinka vieną milijoną kilometrų). Mes apžiūrėjome tik Marsą. (Ar pastebėjote tą mažutį rutuliuką? Aš, tiesą sakant, kokias penkias sekundes nesupratau, kur man to Marso ieškoti. :)) Vaikiukai buvo labai nusikalę ir atsisakė toliau eiti, o juos nešti ant kupros porą kilometrų mums nelabai norėjosi. Tai vos ne vos nusigavome iki mašinos, ir nusprendėme kitą kartą grįžti vien dėl tų planetų. Tai va. :)