Nepamiršiu aš šios rugpjūčio mėn. dienos. Gerąja prasme. Žodžiu, mudu su Angelo vėl eilinį kartą važinėjomės po Hoxfeld (ten kur ežerai, žaidimų aikštelės, karstymasis po medžius ir Planetų kelias).
Privažiavome šį karstiklį iš virvių ir čiuožyklą.
Angelo susidomėjęs ir manau su baltu pavydu stebėjo vyresnius už jį vaikus, kurie vienas ir du užsikeberiodavo į patį viršų ir čiuožt leisdavosi nuo čiuožyklos. Ir taip dešimtis kartų.
Kai visi vaikai nuėjo savais keliais, Angelo irgi panoro palaipioti. Tik, kad jam visai nesigavo. Jis net nežinojo, kur statyt kojas, kad nuo žemės bent pirmąjį metrą atsiplėštų.
Taip Angelo kankinosi geras dvidešimt minučių. Paskui jam kažkas atsitiko ir jis per dešimt sekundžių jau buvo pačiame viršuje. Kaip aš juo didžiavausi!
Pabandžiau ir aš užsiropšti į viršų. Oi man užteko vieno karto. Galva sukosi, virvės kojas spaudė....
O Angelo kaip užsuktas tik lipo ir čiuožė, lipo ir čiuožė visas patenkintas savimi ;)
Pranešimai
