Montessori mokyklos Kalėdinė mugė (2012)

Prieš porą savaičių mes jau ketvirti metai iš eilės apsilankėme Montessori mokyklos Kalėdinėje mugėje. Tiesa, šiemet pirmą kartą mums kompaniją palaikė Dalia su vaikais.

Jana ir Angelo laimingi pajodinėjo poniu. Mathis ir Angelo linksmai pasišokinėjo oro pily. Paskui visi trys užsimanė, kad jiems veidukus išdažytų - Mathis su Angelo virto nuožmiais piratais, o Jana drugeliu, berods.

Šį kartą mes neįsigijome nei knygų, nei žaislų iš antrų rankų. Stebiuosi, kaip jiems atsispyrėme ;)

Šį kartelį vos dvi nuotraukytės, nes kiekvienais metais ši mugė praktiškai tokia pati. Bet vis tiek ten labai jauku ir gražu!

Montessori mokyklos Kalėdinė mugė (2011).

Praėjusį sekmadienį prieš pietus mudu su Angelo apsilankėme Montessori mokyklos Kalėdinėje mugėje. Joje pabuvojome jau trečius metus iš eilės. Ir su kiekvienu kartu vis daugiau širdžiai malonių dalykėlių joje atradome.

Pirmiausiai mes ėjome pas pasakų sekėją, kuri mums (ir ne tik) pasekė pasaką apie apelsininę fėją. Bandžiau internete surasti, kas tai per pasaka, bet nieko nepešiau.


Trumpai ją atpasakosiu:

Kartą gyveno karalius ir karalienė. Jie metų metus niekaip negalėjo susilaukti palikuonių. Vieną gražią dieną jiems sutiko padėti viena galinga burtininkė. Tačiau, karalius, gimus vaikui, turėjo miesto aikštėje pastatyti šulinį, iš kurio tris dienas miestelėnai kiek tik širdis geidžia galėtų vaišintis medumi ir pienu.
Bet, karalius, gimus sūnui, savo pažadą užmiršo. Tada karalienė kažkį košmarą susapnavo ir ji prisiminė neištesėtą pažadą. (...)


Suaugęs princas ėjo pas tris motušes raganas klausti, kur gi rasti apelsinų fėją. (...)


Princas rado užburtame sode apelsinų medį, nuraškė tris apelsinus, bet pirmuosius du atidarė nepriėjęs vandens telkinio. O juose slėpėsi po apelsininę fėją, kurios be vandens neišgyveno. 
Trečiąjį apelsiną jaunuolis atidarė prie šulinio. Jame augusi apelsininė fėja atsigėrė vandens ir tapo žmogumi.


Gal kas žinotų ir man pagelbėtų? Bet jau pavadinimą parašykite ir iš kokios šalies ši pasaka. Didelis ačiū :)

Mokyklos antrame aukšte, susigundėme apsilankyti žaisliukų iš antrų rankų turgelyje, iš kurio išėjome ne tuščiomis...
Įsigijome visą tuntą Playmobil žmogeliukų su priedais už centus, bei kelis labai įdomius stalo žaidimus po vieną eurą. Pasistengsiu kuo greičiau šiuos, bei kitus žaidimus (iš ankstesnių blusturgių) aprašyti.


Vėliau Angelo tradiciškai pašokinėjo oro pily.



Kam būtų įdomu pasiskaityti:

Montessori mokyklos Kalėdinė mugė (2010).
Montessori mokyklos Kalėdinė mugė (2009).

Medinių žaisliukų fabrikėlis ir Montessori mokyklos Kalėdinė mugė.

Praėjusio šeštadienio popietę mudu su Angelo praleidome medinių žaisliukų fabrikėly. Aš iš skelbimo laikrašty nelabai buvau supratus, kas ten mūsų lauks. Galvojau, tik Kalėdinė mugė. O ten buvo tikras žaislų rojus!
Vaikučiai galėjo žaisti, kiek tik jų širdelės geidė, mediniais fabrikėlio žaislais. Tėveliai ir seneliai galėjo pasirūpinti Kalėdinėmis dovanomis ar šventinėmis dekoracijomis namams.

Fotoreportažas iš žaislų fabrikėlio:





















O čia reikėjo liečiant, bet nežiūrint, atspėti, kas gi ten paslėpta:





Vaikai žaidė patenkinti:







Angelinui smagiausia buvo pačiam susikonstruoti medinę mašinėlę, ir ją parsinešti į namus:

















O sekmadienį lankėmės Montessori mokyklos Kalėdinėje mugėje.



Praktiškai visą laiką praleidome lauke, nes sutikome pažįstamų vaikučių, su kuriais Angelino iki nebegalėjimo šokinėjo oro pily.





O čia galite pasiskaityti, kaip mums pernai sekėsi šioje mugėje.

Šiandien buvom Montessori mokyklos kalėdinėje mugėje. Maloniai nustebau pamačius, kiek daug visko ten po vienu stogu tilpo.

Aš nebūčiau aš, susidomėjau senomis knygomis. Nupirkau tris vaikiškas knygeles Angelui, kai paaugs, turės ką skaityti.

Vėliau, mokyklos kieme, Angelino pastebėjo pripučiamą pilį, ir užsimanė ten. Visai neblogai jam sekėsi šokinėti.

Netikėtai sugalvojau nuvesti Angelino į klasę, kur kelios mokytojos paišė vaikučiams ant veido gyvūnų kaukes. Atėjo ir mūsų eilė. Bijojau, kad Angelino ramiai neišsėdės. Paprašiau, kad jam nupieštų ant veido liūtą, bet per daug nemaliavotų. Mano nuostabai, Angelino paklusniai sėdėjo ant kėdės. Ir buvo labai patenkintas savo atvaizdu veidrodyje. Ir visiškai nečiupinėjo veiduko rankomis.

Po to laimingą Angelino nuvedžiau į vaikų kambarį. Ten jis labai gražiai žaidė su kitais vaikais, ir aišku, bendravo (bent jau bandė) vokiškai.