Lyja lyja lietus, per karaliaus pietus.

Lietui lyjant (o pas mus lyja taip dažnai ir netikėtai, kad be lietsargio nepatariama iš namų išeiti) Angelo deklamuoja arba dainuoja šias eilutes:

Lyja lyja lietus,
Per karaliaus pietus.
Karalienė knarkia (parodo, kaip ji knarkia),
Karaliukai verkia (parodo, kaip jie verkia).

L`arca di Noè arba itališka dainelė apie Nojaus arką.

Šią dainelę apie Nojaus arką, tiksliau jos priedainį, Luciano yra mums su Angelo ne kartą dainavęs. Šią savaitę pagaliau susiradau visos dainos žodžius. Priedainį mudu su Angelo lengvai išmokome:

Ci son due coccodrilli
ed un orango tango,
due piccoli serpenti 
e un'aquila reale,
il gatto, il topo, l'elefante:
non manca più nessuno;
solo non si vedono i due leocorni.


Reikės prašyti Luciano, kad dar kokią dainelę iš darželio laikų prisiminęs padainuotų.

Angelo ir (lietuviškų) daiktavardžių linksniavimas.

Angelui lietuvių kalba - kietokas riešutėlis. Ir tas daiktavardis, pasirodo, tiek daug linksnių turi, čia ne italų ar vokiečių kalba.

Turbūt kažkur prieš pusmetį klausėmės iki negalėjimo dainelės apie vilką ir septynis ožiukus (ačiū Ingai ;).
Joje ožkiukai taip mekeno " mama, muški vilką". Tačiau Angelo, nors tu ką, visa gerkle plyšavo "mama, muški vilkas". Geras dvi savaites jo negalėjau įtikinti, kad reikia sakyti vilką, o ne kaip kitaip. O jis man savo tiesą vis kišo :D

Kuo dažniau, žaidimo forma, stengiuosi Angelo pamokyti lietuviškų daiktavardžių subtilybių. Štai aną vakarą daug kalbėjome apie Angelo pižamą (žiūrėkite į nuotrauką): pižama su krokodilu, čia krokodilas, krokodilo akys, krokodilo dantys ir pan.

Apie sekmadieninę išvyką (dviračiais) prie ežero.

Sekmadienis mūsų mažojo vyro gyvenime buvo tokia diena, kurios mes niekada nepamiršime. Gerąja prasme. Tuoj paaiškinsiu, kodėl.

O gi aš ir Angelo, (Luciano dirbo nuo ankstaus ryto) kiekvienas savo dviračiu (t.y. Angelo su dviratuku be pedalu - Laufrad) susiruošėme prie ežero. Į pirmąją tokią ilgą kelionę, viso bus geri 6 km.

Mūsų tikslas buvo kiniečių pavėsinė. Tik privažiavę ežerą, stabtelėjome pasigrožėti žąsimis.





Dviračius palikome atokiau, dėl kurių Angelo pergyveno, klausdamas manęs, ar jų niekas mums nenušvilps. Nors mes gyvename ramiame Vokietijos kampely, bet aš Angelo mokau saugumo ir atsargumo, lyg mes būtume kokiame Milane. Nepakenks ;)

Vos tik spėjome pasiekti kiniečių pavėsinę, Angelo tuoj bėgo apkabinti drakonų, tiksliau kolonų su drakonais, šnabždėdamas "myliu... myliu"... :)

O čia - istorinė akimirka - Angelo pirmoji fotografija (aš jam padaviau į rankas horizontaliai fotoaparatą, o jis, man ant laiptelio prisėdus, jį persuko vertikaliai). Kaip pirmas blynas, tai visai neblogas, juk ir aš matausi, ir kinietiška pavėsinė.

O čia aš įamžinau mūsų belaukiančius dviračius (mes tuo metu ant suoliuko stiprinomės obuoliais).

Atgal važiavome šiek tiek lėčiau, bet irgi be jokių griuvimų ar susidūrimų. Kiek iš viso gatvių ir gatvelių kirtom, pamečiau skaičių. Kelias dešimtis, tai tikrai. Ir keturias labai rimtas sąnkryžas su šviesaforais.

Mudu su Angelo važiavome, kaip du draugeliai, vienas šalia kito. Šnekėjomės itališkai, karts nuo karto padeklamuodavom kokį lietuvišką eilėraštuką vienas kitam (apie gandrą, apie žvirblį, apie pasakų namelį, apie boružėlę, ištraukas iš K.Kubilinsko "Bebenčiuko").

Jaučiau kaifą. Rodės, kad sapnuoju ir tuoj imsiu ir pabusiu. Norėjau iš laimės rėkti ir stipriai glėby suspausti Angelo.

p.s. nepergyvenkite, pas mus dviračių takai platūs ir saugūs, o vaikai iki 12 metų važiuoja dalimi, kur pėstieji vaikšto.

Štai įkeliu nuotrauką iš pirmadieninio 20 minučių pasivažinėjimo po miestelį, jo irgi nepamiršime, nes pirmą kartą buvome visi trys ratuoti.

Sąsiuvinukas.

Bruno Ferrero

Turistas atsitiktinai sustojo netoli lygumose paskendusio gražaus kaimelio. Keliauninko dėmesį patraukė nedidelės kapinaitės, apjuostos šviesia medine tvora, pilnos medžių, paukščių, nuostabių gėlių. Vyriškis ėmė iš lėto žingsniuoti tarp baltų paminklinių akmenų, išsibarsčiusių medžių paūksmėje. Pradėjo skaityti užrašus. Pirmas: Džiovanis Taregas, gyveno 8 metus, 6 mėnesius, 2 savaites ir 3 dienas. Šioje vietoje palaidotas toks mažas vaikas… Susidomėjęs perskaitė šalia stovinčio paminklo užrašą: Denis Kalibas, gyveno 5 metus, 8 mėnesius ir 3 savaites. Dar vienas vaikas… 
Ėmė skaityti užrašus vieną po kito. Visi buvo panašūs: vardas ir tikslus mirusiojo gyvenimo laikas, tačiau ilgiausiai gyvenęs žmogus tebuvo vos perkopęs 11 metų… 
Širdį suspaudė skausmas, žmogus atsisėdo ir pravirko. Pro šalį ėjęs senolis sustojo ir tylomis žiūrėjo į verkiantįjį, o paskui paklausė, ar šis apraudąs kokį giminaitį.

“Ne, ne, ne giminaitį,- atsakė turistas. – Tačiau kas gi vyksta šiame krašte? Kokios negandos kankina šį kaimą? Koks klaikus prakeiksmas lydi šiuos žmones, kad jie visi miršta vaikystėje?” 
Senolis nusišypsojo ir tarė: “Nusiraminkite. Nėra jokio prakeiksmo. Tiesiog čia vadovaujamės vienu senu papročiu. Kai jaunuolis sulaukia penkiolikos, tėvai jam padovanoja sąsiuvinuką, tokį kaip šis, kurį laikau pasikabinęs ant kaklo. Nuo tada – pagal tradiciją – kaskart, kai tik patiria stiprius jausmus, jis atsiverčia sąsiuvinuką ir pažymi, kiek laiko truko didžiulės, tikros laimės pojūtis. 
Įsimylėjo… Kiek laiko truko karšta aistra? Savaitę? Dvi? Tris savaites su puse? Po to… kiek laiko truko pirmojo bučinio jaudulys? Minutę su puse, bučinio metu? Dvi dienas? Savaitę? O nėštumas ir pirmojo vaiko gimimas? Draugų sutuoktuvės? Trokštama kelionė? Susitikimas su grįžusiu iš tolimų kraštų broliu? Kiek laiko truko šių įvykių sukelti malonūs jausmai? Valandas? Dienas? Taip nuolatos sąsiuvinuke žymime kiekvieną momentą, kai patiriame malonumą… kiekvieną momentą.
Žmogui mirus, laikydamiesi papročio atverčiame jo sąsiuvinuką ir suskaičiuojame laiką, kurį jis praleido jausdamas visišką, tobulą pasitenkinimą. Tai ir užrašome ant jo kapo, nes manome, jos šis yra vienintelis, tikrasis gyvenimo laikas.


Ne tik egzistuok… gyvenk!
Ne tik liesk… jausk!
Ne tik žiūrėk… matyk!
Ne tik girdėk… klausykis!
Ne tik kalbėk… ką nors pasakyk!

Šią nuostabią istoriją radau čia.

Skaitantiems itališkai, ta pati istorija originalo kalba.

Šventiški pusrytėliai Angelo daržely.

Anos savaitės pabaigoje nufotografau, kaip atrodo šventiški pusryčiai (karts nuo karto būna ir tokių) Angelo daržely (visoms trims grupelės kartu).
Sunku patikėti, bet viskas įrengta sporto salėje, kuri, reikalui esant, tampa ir valgyklėle: čiužiniai pakelti, judančios sienos nustumtos į vieną šoną. Pakankamai erdvės visiems mažiems patrakėliams ;)

Kuris akmenukas pats didžiausias, o kuris pats mažiausias?

Aną kartą rašiau, kad mudu su Angelo, belaukdami autobuso, skaičiuojame akmenukus (kuriuos Angelo prirenka palei stotelę) ir įvardiname jų spalvas.
O štai pastarosiomis dienomis, mes juos dėliojame pagal dydį, nuo didžiausio iki mažiausio. Angelo puikiai su šia užduotimi susitvarko.

Darbelis: Sumuštinis.

Angelo savarankiškai (išsididinkite nuotraukas, geriau matysis, kad vaiko darbas ;) iš vieno darbelių žurnalo iškirpo duonos riekeles, kumpiuko ir sūrio gabaliukus, pomidoro ir agurko griežinėlius, salotų lapus... 

o aš viską įlaminavau, o tada jau pati detales iškirpau, kad aštrių kampų neliktų.

Rodos imsi ir iš tikrųjų atsikąsi bežaisdamas ;)

Pažiūrėkite, kaip ruošiamas sumuštinis (tuo pačiu pasikartojamos spalvos, formos ir išreiškiami pageidavimai, kas ko ant viršaus nori):

O čia Angelo man padarė mega sumuštinį:

Žaidimo įdėja:

Nebūtina viską tiksliai perpiešti (čia tiems, kurie irgi užsimanys panašaus žaidimo) . Mano nuomone, užtenka ir vienspalvių detalių:

* rudų kvadratų - duonos riekelių,
* rožinių stačiakampių - kumpiuko,
* geltonų trikampių - sūrio,
* raudonų apskritimų - supjaustyto pomidoro,
* žalių ovalų - agurko griežinėlių,
* žalsvų rombų - salotų.


Smagaus žaidimo ir jums!

Lėlių teatro spektaklis.

Angelo trečiadienį su savo darželiu važiavo žiūrėti nemokamo Lėlių teatro spektaklio. Mums, tėveliams, tik reikėjo simboliškai sumokėti už autobusiuką, nes pėsčiomis vaikučiams būtų buvę per toli eiti. Spektaklis vadinosi: Lila Bühne "Jahrein - Jahraus mit Stachelklaus". 

Angelo man papasakojo su kuo jis autobusiuke pirmyn, o su kuo atgal sėdėjo. Taip pat, kad jis su basutėmis važiavo, o ne su botais, nes lietus buvo nustojęs lyti. Dar sužinojau iš jo, kad tiek lėlės, tiek žmogus vaidino, ir kad striukes vaikai nusivilko prieš spektaklį ir jas ant kėdžių laikė. Angelo išvardino ir kokius gyvūnus matė tame Lėlių teatro spektaklyje, o auklėtoja pridūrė, kad Angelo hat sich kaputtgelacht, kaip jam smagu ten buvo :)

Žaibo Makvyno gerbėjai (gyvenantys Vokietijoje), skubėkite į Deichmann batų parduotuves!

Nes Deichmann parduotuvėse jūsų laukia nesulaukia siurprizas. Birželio - rugsėjo mėnesiais ten nemokamai gausite  Memo žaidimo kortelių su Ratai 2 herojais. (Kortelių skaičius ribotas, tai gi mėnesiui prasidėjus, paskubėkite). O rugsėjo mėnesį turėsite visą Memo žaidimą.

Smagaus jums kortelių rinkimo ir žaidimo ;)

Mes savo pirmąsias 6 korteles jau atsiėmėme.