Gyvūnų ir žaidimų parke "Wildpark Frankenhof".

Ačiū Daliai, kuri mus jau antrą kartą šiais metais nusivedė į Wildpark Frankenhof. Ten tikras rojus vaikams ir atgaiva širdžiai suaugusiems.

Užmeskite akį, ką mes jame veikėme žiemą.

Šį kartelį, nors šiame parke apsilankėme rudenį, mes džiaugėmės  vasarišku oru.


Strimgalviais aplankėme mūsų dievinamus stirniukus ir juos pašėrėme.

Kiaunės  neišdrįsome paliesti:

Užsukome ir pas jūrų kiaulytes:

Aplankėme ožį, ožkas ir ožiukus:

Apsilankėme ir pas visokio plauko kiaules:

Ir, žinoma, pas zuikius puikius ilgaausius:

Mus domino ne tik gyvūnai, bet ir milžiniškas tramplinas. Nuo jo čiuožti reikėjo užsidegus žaliai šviesai ir ant specialaus kilimėlio.






Prisiminiau, kad panašų trampliną dar 2009 metais esu su Luciano išbandžiusi Ketteler Hof, panašaus pobūdžio parke. Tada Angelo buvo vos vienerių, bet ir jam įspūdžių buvo į valias. Gal kada į šį parką dar sugrįšime. Būtų smagu!


Gerai, grįžtu prie Wildpark Frankenhof. Jame Angelo išbandė štai tokias mašinėlę (Tretauto), o ją išbandęs, nebenorėjo nuo jos nulipti. Minti pedalų nepasiekė, aš Angelo stumdavau, o jis kuo puikiausiai su tomis dvejomis vairalazdėmis susitvarkė (jos reguliuoja ne priekinius, bet užpakalinius ratus!).

O čia - milžiniški laipiojimo ir karstymosi kamuoliai, aptraukti tinklu:

Šieno tvirtovė:

Užburti medžiai: priartėjus prie jų, jie pradeda baubti ar kosėti ar burbėti.

Grybukai - karstymosi ir landžiojimo namukai:

Oro pilis (visos pramogos parko viduje nemokamos ir laiko neribotos!):

Akimirkos iš pasakų girios:

Max und Moritz - reikės susirasti jų istorijas:

Ir, kaip ir praėjusį kartą, mus iš parko išlydėjo... dinozauras, nuo kurio vaikai nenorėjo nulipti... :D

Fotoreportažas iš Moliūgų šventės.

Negalėjome nesudalyvauti dar viename renginyje: Moliūgų šventėje. Juk tik 5 km nuo mano darbo. Atstumą įveikiau dviračiu. Angelo patogiai sėdėjo savo kėdutėje už manęs.


Pažiūrėkite, kokia dviračių jūra prie įėjimo:

Būtent bestebėdama šį pasakišką vaizdą, supratau, kad čia tikrai kvepia taip, kaip mano kaime... Nostalgija...

Moliūgų buvo devynios galybės: įvairių spalvų ir dydžių. Iš kai kurių net įdomios kompozicijos padarytos:

Negalėjau nespastebėti augančių baziliko ir rozmarino. Pirmąjį taip skaniai valgau su pomidorais ir mozzarella. Antruoju gardinu keptą vištą ir bulves.

Prizai laukia didžiausių moliūgų savininkų:

O kokia sodyba be vaikų numylėtinių, ožiukų:

Traukiam prie moliūgų piramidės....

Angelo, savo sakalo akimis, pastebėjo, kad sodyboje yra ir traktorių, kurius galima pačiupinėti ir net pavairuoti!

Labai daug laiko mes praleidome tie prie šito, tiek prie kitų traktorių... moliūgus teko pamiršti ;)

Vėliau pastebėjome ir žąsytes. Angelo prisiminė lietuvišką posakį "įgnybė, kaip žąsis".

Ir pas vištas bei gaidžius užsukome:

O štai čia fotografavo mane pats Angelo. Nuotrauka nefotošopinta:

Vėl grįžome pas ožkas ir ožkiukus. Pamatėmė, kad viena mergytė šiuos gyvūnėlius vaišina gilėmis. Mes pasekėme jos pavyzdžiu, nes patys turėjome pilnas kišenes gilių: