Pas stirniukus ir upėtakius (Forellenhof)

Prieš gerą savaitę, jau  eilinį kartą apsilankėme Forellenhof  ir pašėrėme stirnas bei upėtakius.

Oras šį kartelį pasitaikė labai vėjuotas ir šlapias. Bet vis tiek buvo smagu.

Forellenhof sodyboje

Dar sausio mėn. vieną pavakarę mes trys trumpam užsukome pas stirnas. Nors ši sodyba vos keli kilometrai nuo mūsų namų, joje paskutinį kartą buvome apsilankę prieš metus.

Luciano akimirką užsižiopsojo - viena iš stirnų tik čiupt ir išplėšė jam iš rankų maišelį su maistu (prie įėjimo iš aparato už 50 centų galima įsigyti specialaus maisto).
Kas juokingiausia, kad ta stirna liko be nieko. Ji tik padarė paslaugą žuvytėms: pats maišelis iš inercijos įkrito į vandenį pas upėtakius. Tie buvo labai patenkinti :)

Gerai kad be to specialaus maisto turėjome ir šiek tiek baltos duonos. Ja pavaišinome stirnas. Beje, Angelo irgi užsimanė tos duonos. Iš mano rankų gavo kelis gabalėlius tiesiai į burną. Stirnos į jį keistai šnairavo. Ir, rodės, tuoj tik čiupt ir iš burnos jam duoną atims, bet Angelo buvo greitesnis :)


Šita nuotrauka originali - pasižiūrėkite į Angelo veidą:

Tschüss stirnelės, iki kito karto!

Allwetterzoo Münster (Pirma dalis).

Praėjusį šeštadienį (5.11.2011) mes apsilankėme Münster zoologijos sode. Kad jūs žinotumėte, kaip seniai mes ten norėjome nuvažiuoti, bet niekaip dėl įvairių priežasčių nepavykdavo.

Nuo ko pradėti pasakojimą? :)
Praleidome nuostabią dieną. Po zoologijos sodą vaikštinėjome beveik 6 val. (pritrūko dar kokios valandėlės, kad viską nuodugniau apžiūrėtume) bet nuovargio nejautėme, nes tiek daug visko norėjome pamatyti ir patirti.
Oras buvo kaip užsakytas, saulutė mums spindulių negailėjo, lietus nelijo, ko daugiau norėti?

Dar prieš geras dvi savaites aš nuo A iki Z išnaršiau šio zoologijos sodo puslapį internete.
Savo akimis negalėjau patikėti, kad tame zoologijos sode, pasirodo yra ir delfinariumas, kad galima patiems maitinti dramblius ir papūgas, bei pingvinus (maistu, kurį duoda prižiūrėtojai, tam tikromis valandomis) ir t.t.
Nekantravome kuo greičiau visa tai savo kailiu patirti, spirgėjome, kaip lašinukai ant keptuvės :D

Kad mašinoje laikas neprailgtų, Angelui į rankas įdaviau štai tokį popierinį dalykėlį:

O užduotis buvo tokia: Angelo turėjo pro mašinos langelį stebėti aplinką ir joje surasti dalykus, pavaizduotus piešinėliuose.

Po keliolikos minučių Angelo metė šį žaidimą į šalį, nes susidomėjo tėtės žurnalu apie mašinas... :D

Ir štai pirmasis kelionės kuriozas: mašiną palikome zoologijos sodo stovėjimo aikštelėje, bet nužingsniavome visai į priešingą pusę, nes dar iš toli mes pamatėme štai tokius priešistorinius gyvius. Paskui stebėjomes, kodėl mes čia muziejuje atsiradome, o ne zoologijos sode... :D

Ir, pagaliau, prie įėjimo į zoologijos sodą:

Pirmiausiai mes pamatėme miegantį sirinį rudąjį lokį:

Paskui, Angelo vedami, pasigrožėjome stirnomis:

O šiuos gyvūnus, Bongo, pamatėme pirmą kartą gyvenime. Anksčiau apie juos nebuvome nieko girdėję.

(Visas nuotraukas galite išsididinti, tada aiškiau matysis ir skaitysis užrašai.)

Tada vėl mūsų kelias vedė pro sirinį rudąjį lokį:

O čia - malajiniai lokiai (lot. Helarctos malayanus, ang. Sun Bear):

Zoologijos sode netrūko ir meno kūrinių po atviru dangumi, kas mus tikrai nustebino.

Matėme ir kengūras. Štai viena jų:

Paveikslai prie įėjimo pas tropinius paukščius:

Aiškios ir nesulaužytos, bei neapgadintos rodyklės kas ir kur:

Smagu buvo pamatyti ir kupranugarius:

Luciano žavėjosi maitvanagiais...

... ir ereliu (ten aukštai):

Šiame paveiksle yra pasislėpę daugiau nei šimtas įvairių gyvūnų, juos bandėme surasti:

Angelo, pamatęs žaidimų aikštelę (pirmąją iš trijų aplankytų tą dieną) krykštavo iš džiaugsmo ir joje panoro pažaisti gerą pusvalandį:

Kadangi buvome atsidūrę prie pat delfinariumo, o ir delfinų pasirodymas (už jį papildomai nei kapeikos mokėti nereikėjo) neužilgo turėjo buti, tai niekur mes neskubėjome.

Delfinais likome sužavėti. Mes visi (Luciano, jo sesuo Luana, Angelo ir aš) juos pirmą kartą matėme gyvai ir iš taip arti.

Laukite tęsinio (gal net dviejų) ;)

Gyvūnų ir žaidimų parke "Wildpark Frankenhof".

Ačiū Daliai, kuri mus jau antrą kartą šiais metais nusivedė į Wildpark Frankenhof. Ten tikras rojus vaikams ir atgaiva širdžiai suaugusiems.

Užmeskite akį, ką mes jame veikėme žiemą.

Šį kartelį, nors šiame parke apsilankėme rudenį, mes džiaugėmės  vasarišku oru.


Strimgalviais aplankėme mūsų dievinamus stirniukus ir juos pašėrėme.

Kiaunės  neišdrįsome paliesti:

Užsukome ir pas jūrų kiaulytes:

Aplankėme ožį, ožkas ir ožiukus:

Apsilankėme ir pas visokio plauko kiaules:

Ir, žinoma, pas zuikius puikius ilgaausius:

Mus domino ne tik gyvūnai, bet ir milžiniškas tramplinas. Nuo jo čiuožti reikėjo užsidegus žaliai šviesai ir ant specialaus kilimėlio.






Prisiminiau, kad panašų trampliną dar 2009 metais esu su Luciano išbandžiusi Ketteler Hof, panašaus pobūdžio parke. Tada Angelo buvo vos vienerių, bet ir jam įspūdžių buvo į valias. Gal kada į šį parką dar sugrįšime. Būtų smagu!


Gerai, grįžtu prie Wildpark Frankenhof. Jame Angelo išbandė štai tokias mašinėlę (Tretauto), o ją išbandęs, nebenorėjo nuo jos nulipti. Minti pedalų nepasiekė, aš Angelo stumdavau, o jis kuo puikiausiai su tomis dvejomis vairalazdėmis susitvarkė (jos reguliuoja ne priekinius, bet užpakalinius ratus!).

O čia - milžiniški laipiojimo ir karstymosi kamuoliai, aptraukti tinklu:

Šieno tvirtovė:

Užburti medžiai: priartėjus prie jų, jie pradeda baubti ar kosėti ar burbėti.

Grybukai - karstymosi ir landžiojimo namukai:

Oro pilis (visos pramogos parko viduje nemokamos ir laiko neribotos!):

Akimirkos iš pasakų girios:

Max und Moritz - reikės susirasti jų istorijas:

Ir, kaip ir praėjusį kartą, mus iš parko išlydėjo... dinozauras, nuo kurio vaikai nenorėjo nulipti... :D