Manau, kad ši savaitė Angelinui buvo visai smagi: jis net 3 kartus žaidė, taškėsi vandeniu (čia be maudymosi vonioje ar po dušu).

Karštą trečiadienio rytą - mūsų balkone:

Penktadienį (kai aš nedirbau) pas savo draugą Max balkone, pripučiamoje valtyje, į kurią Julė (Max mama) įpylė vandens. Nors jų balkonas labai siauras ir apvalus baseinėlis jame nė pro kur netelpa, išradingoji Max mamytė sugalvojo įsigyti pripučiamą valtelę, kurią sėkmingai ir ežere jau du kartus panaudojo.

Kiek džiaugsmo buvo abiems berniukams vandeny! O mums, abiems mamytėms, kiek juoko :) Ir mes sušlapom, tiksliau mus abu padūkėliai negailestingai aptaškė.

O šiandien, mes 3, su draugų kompanija, vėl buvome baseine. Angelino negiliame vandeny, pats puolė bandyti plaukti, o ten kur giliau buvo, tai visai sėkmingai laikėsi vandens paviršiuje su tomis pripučiamomis pagalvėlėmis ant alkūnių.

O štai vaikų baseinėlyje, užlipęs ant povandeninės srovės, prarado pusiausvyrą, ir visas po vandeniu per sekundę paniro. Bet ir atsistojo pats, ir vandens visai neparagavo. Aš Angelo esu išmokinus užčiaupti (kaip gražiau pasakyt?) burną ir užmerkti akis, kai jam galvą plaunu, o tam tikrai nemažai laiko reikia, nes jo plaukai tokie pusilgiai. Tai šiandien jam šie įgūdžiai pravertė :)

Būsiu jau turbūt minėjus, kad Angelino paprašytas mielai uždega šviesą (dažniausiai vonioje). Jis žino, kad tėvelis visada nori, kad abi šviesos vonioje būtų uždegtos (net ir kai pakankamai šviesu), o aš, rytais ir dieną nenoriu jokios šviesos vonioje, o kai tamsu, užtenka man vienos. Žodžiu, Angelino viską jau kuo puikiausiai į galvelę savo įsidėjo, kada kam kiek tos šviesos reikia.

Kai tėvelis maudosi, dažnai Angelo būna su juo vonioje, įmeta jam į vonią žaisliukų jūros gyvūnėlių, valtelių, nugarą tėveliui nuplauna. Po to būtina Angelino perrengti sausais rūbeliais, nes jis būdamas ne vonioj sugeba permirkti (beveik) iki paskutinio siūlelio.

Antradienį vėl buvome mūsų dievinamoje žaidimų grupėje. Nusinešėm sausainiukus paršiukus. Jie visi išgaravo akimirksniu. Sužinojom, kad ateis dar pora vaikiukų ir mamyčių nuo kitos savaitės.

Po užsiėmimo ėjome pas Max į namučius. Kol aš su šio berniuko mamyte darėmes kavos virtuvėje, abu nutrūktgalviai sugebėjo išlaužti magnetofono durelės (Max kambary magnetofonas ant grindų, vyrukas pats sugeba įsidėti CD su dainelėmis, ir jį paleisti groti, bet šį kartelį turbūt bus abu vaikai susipešę). Radom Max su grėsmingai aštriu vielutės gabaliuku rankose...

Beje, Max turi labai gerą dalykėlį Aqua-Doodle. Į specialų rašiklį tereikia įpilti vandens, ir... jis piešia mėlynai ant tam skirtos "staltiesėles". Kai išdžiūva, automatiškai viskas išsitrina.

Angelino krautuvėlė vėl pasipildė produktais. Pažaidžiam pora dienų, ir, kai atsibosta, vėl gerai savaitei nešu viską į rūsį. Man visai nenuostabu, kad Angelo parduotuvėje išmoko kuo puikiausiai atskirti, ką į vežimėlį įdėjom ir ką ruošiamės pirkti.

Beje, kaip jums šitas piešinys iš gabaliukų? Galima visas detales vietomis apkeisti, ir jos tarsi pačios prilimpa prie pagrindo. Angelino dar šiek tiek per mažas šiam žaidimui, bet visai nebloga mintis man į galvą atėjo. Galima juk pačiam prisikarpyti iš šio popieriaus (kaip jį tiksliai lietuviškai pavadinti ?) įvairių dalykėlių. Gal kas matėt kokiame interneto puslapy tokių ir panašių karpinių?

Trečiadienį vėl nuvedžiau Angelino į "Loslösegruppe" darželyje. Padėjau jam koridoriuje nusirengti, pakabinau jo rūbelius ant pakabos su tigriuko ženklu, šalia padėjom jo batukus ir užkandžių dėžutę, kurią, atėjus pavakarių metui, Angelino pats pasiims ir ant stalo grupelėj padės. Ir visi vaikučiai draugiškai dalinsis savo užkandėlėmis. Vėl Angelo be verksmų su manimi atsisveikino, ir suskubo prisijungti prie kitų žaidžiančių vaikučių.

Vos tik spėjau išeiti iš darželio kiemo - skamba mano mobilus. Ką?! Nejau bus Angelino auklėtoja?! Ne, net lengviau atsikvėpiau - Luciano.

Aš tas kelias valandas po miestelio prekybos centrą pasivaikščiojau. Nupirkau naujus, storesnius flomasterius Angelinui, piešimo bloką, dar kelias smulkmenėles. Prieš išeidama į lauką, trumpam prie durų sustojau, apsivyniojau šaliką, užsidėjau pirštines. Patraukiau link kepyklėlės (į tą pačią, į kurią dažnai užsukdavom su mama ir sese, kai jos svečiavosi pas mus). Norėjau paskanauti šokoladinės bandelės ir gurkštelti kavos. Atsisėdau prie staliuko ir... mano baisumui, supratau, kad maišelį su kanceliarinėmis prekėmis būsiu palikusi prie išėjimo iš prekybos centro, kai stabtelėjau apsirengti. Vaje! Būsiu per daug pripratus visur su (Angelino) vežimėliu eiti, ir, apskritai viską į jį krauti. Paskubomis grįžau į prekybos centrą ir, mano laimėj, maišelį radau ten, kur ir jį buvau palikus.

Ir vėl daug mes piešėm. First Palette svetainėje radom šį nuostabų darbelį, kurį bandėm atkartoti mūsų turimomis priemonėmis.

Labai ryškios spalvos, ir originalu! Kadangi mūsų ledo kubiukai bananų formos, tai galėjom piešti tiek storai, tiek plonai.

Toje pačioje svetainėje radom ir šį darbelį. 

Ką dar veikėme? Skaitėme istoriją apie Kiką, kurią radome štai šitoje svetainėje.

Kad jūs žinotumėt, kaip Angelino kaifuoja žiūrėdamas šį video, šaukia visa gerkle "baka (=macchina)" (mašina), net kaimynai turbūt girdi.

Pamačius nukąsta meškiuko ausį prisiminiau, kaip šią vasarą Angelo bandė atsikąsti močiutės atvežto muilo... Štai:

... nes į panašias mėlynas dėžutes aš dedu užkandžius Angelinui, kai einam pasivaikščioti: obuolio skilteles, sausainius, razinas ar pan. Angelo pagalvojo, kad viskas kas tose mėlynose dėžutėse -  valgoma...

Ką mes žiūrėjom su Angelino šiomis dienomis? Iki pačios pabaigos pamatėm filmuką "Ratai" - itališkai: 4, 5, 6, 7, 8, 9, 10, 11.

Angelino išmoko jau atskirti ir pingviną. Tai parodžiau jam tokį filmuką.

Angelino pradėjo žaisti ir su dar viena medine dėlione. Išmoko naujų gyvūnų (kengūra, vikšras, pelėda, asilas).

O kai ruošiuos maudyt Angelino, tai jis man padeda - sumeta į vonią visko ko mums prireiks. Buvo kartą įmetęs ir mano šlepetes, rankšluostį ir savo rūbelius...