Vaikų daržely - nelaukta viešnia

Aš čia apie skarlatiną (vok. Scharlach).

Nuo praėjusios savaitės vidurio ja susirgo nemažai Angelo darželį lankančių vaikų. Sveikų vaikų tėveliams patariama būti būdriems ir įtarus šią ligą, kuo skubiau vesti savo vaiką (ar vaikus) pas gydytoją.

Tikiuosi, kad daugiau užsikrėtusiu šia liga nebus, o visi ligoniukai kuo greičiau pasveiks.

48 valandos miegų karalystėje.

Praėjusį savaitgalį aš visa peršalusi, nusilpusi praleidau lovoje. Ir Angelo nuo manęs neatsiliko. Atkrito ar nebuvo iki galo pasveikęs?

Pavalgėm pusryčius, ką ten pavalgėm - paknebinėjom, vėl į lovą. Iki pietų pasnaudėm, per pietus bandėm kelis kąsnius nuryti, ne kaip sekėsi, vėl į lovą. Taip drybsojom miegodami ir miegojom drybsodami iki vakarienės, kurios mums visai nesinorėjo. Naktį ilgai miegojom neprabusdami. Sekmadienį vėl ta pati dainelė kaip ir šeštadienį, tik gal kiek linksmesne gaida.

Mūsų katinėlis Zoro pradžioje džiaugėsi, kad mes namie. Murkdamas ir jis įsitaisė miegoti šalia mūsų ne kartą ir ne kitą. Vėliau alkanas serenadas dainavo, o man ne iš pirmo karto pavykdavo atsikelti jo pašerti, nes ant kojų visai nesilaikiau. 

Siaubingas savaitgalis...

Dar viena naktis be miego.

Iš trečiadienio į ketvirtadienį mes visi trys labai mažai ir blogai miegojome. Angelo karščiavo. Temperatūra jam buvo pakilus net iki 39,7 °C. Ryte apsilankėme pas gydytoją. Jis Angelui diagnozavo aukštos temperatūros virusinę infekciją (kažką panašaus). Vakar vakare Angelo dar šiek tiek karščiavo, bet naktį gerai išmiegojo. Šiandien po pietų jau temperatūros neturėjo. Valgė mažai, šiandien gal kiek daugiau, bet skysčių daug gėrė.

Aš nei vakar, nei šiandien nedirbau. Abi dienas Angelo miegojo pietų miego. Šiandien po pietų aš spjoviau į visus namų ruošos darbus ir priguliau bei valandžiukę nusnaudžiau su Angelo. Kaip gera buvo!

Vėl prisėdau prie savo puslapio. Rodos šiomis dienomis veiklos buvo daug mažiau, nei paprastai (sėdim namie, nes esam peršalę, už lango šalta ir lyja), bet kažkaip neprisiruošiau čia parašyti. Aišku aš pasižymėjau svarbesnius įvykius, tai dabar bandysiu iš nuotrupų kažką parašyti.

Praėjusią savaitę butų valdyba tvarkė mūsų namą (čia be mūsų gyvena dar keturios šeimos). Perdažė stogą ir pastogę, bei laiptinės sienas. Štai čia vaizdelis iš mūsų balkono. Darbas dar buvo pačiame įkarštyje. Žinot, kas pikčiausia?! Tokie geri orai buvo, o mes negalėjom džiovinti skalbinių balkone. Kai darbininkai pabaigė savo darbą, prasidėjo lietūs ohne Ende.

Mūsų miestelio prekybos centre buvo eksponuojama drakoniška valtis, ar kaip ją čia geriau pavadinus. O šį savaitgalį mūsų miestelio ežere vyks šios ir kitų panašių valčių lenktynės. Dalyvaus tiek mokiniai, tiek suaugę, tiek mėgėjai, tiek profesionalai. Žiūrėsim, kaip mūsų sveikatėlė ir orai, nes tikrai labai norėtume būti žiūrovais visame tame kame.

 

Pastebėjau, kad Angelinui dabar įvairios dėlionės pats tas. Jau ir šią beveik pats vienas sudeda.

Štai kokias knygeles pasiskolinom iš bibliotekos šį kartelį:

Darželio grupės auklėtoja nupiešė mums aną kartą ant lapelio, ką šiam trečiadieniui turėjome atsinešti ( mat ji turėjo daryti ir darė braškinį tortą su vaikučiais) tik kad mes susirgom. Tai skambinau auklėtojai, ir pranešiau, kad mes, deja, dėl ligos nepasirodysim. Nenorėjau, kad jie visi liktų be grietinėlės, ir nebūtų kaip to torto daryti.

Jūs turbūt smagiai atšventėt Užgavėnes, o mes praleidom savajį Karnavalą, nes... Angelino pasigavęs rotavirusą, beveik tris dienas gulėjo ligoninėj. Tiek jį daug pykino, kad net vaikų gydytojos išrašyti vaistukai nepadėjo. Turėjom vežti vaiką į ligoninę, kur jam lašelinę pastatė.
Čia dar ne viskas. Ir aš, ir Luciano užsikrėtėm nuo Angelino, ir vieną naktį (tą pačią naktį, ir jam, ir man, tik aš ligoninėj tuo metu buvau su Angelo) mums abiems labai bloga buvo, ir mums prireikė medikų pagalbos. Žodžiu, tikrai nieko gero pastarosiomis dienomis neįvyko.
Meluoju, šioks toks pliusas vis gi toj ligoninėj buvo. Jau septintą valandą vakaro eidavom miegoti (koks liuksas, aš namie apie antrą nakties miegučio einu). Aš prieš tai dar kokią valandžiukę paskaitydavau.
Luciano mus pora kartų per dieną lankė. Štai atnešė Angelinui vieną žurnalą apie mašinas, tai jie abu apsikabinę vienas kitą jį skaitė. Paskui, tėveliui išėjus, Angelo dar ilgai to žurnalo iš rankų nepaleido.

Šią savaitę sėdime mudu su Angelo namie, nevedžiau jo nei į žaidimų grupę, nei į darželį. Baisu būtų, jei ir kiti vaikučiai užsikrėstų. Nors aš įtariu, kad Angelo pasigavo šį virusiuką trečiadieniniame daržely...

Angelino jau savaitė, kaip negali paleisti iš rankų kaladėlių. Stato namus, tiltus, bokštus. Kas keisčiausia, kad iki šiol kreivai į šį žaidimą žiūrėdavo. Ir, jei neklystu, tik dabar suprato, kaip tas kaladėles vieną ant kitos reikia "klijuoti". Penkioms minutėms nuėjau į virtuvę maišyti puodo, ir kai grįžau į jo kambarį, tai likau maloniai nustebinta tuo, ką Angelo pastatė. Nesitikėjau tikrai, kad žais tomis kaladėlėmis, nes jį iki šiol vien mašinos domino visokios.

Kalba mūsų sūnelis, kas dieną vis daugiau. Kai kuriuos sakinius tai sudėlioja pusiau lietuviškai, pusiau itališkai. Aišku, jie dar nelabai taisyklingi, bet tikrai suprantami. Štai, pvz. "Lilav papà batukus grande." (Lilav tėčio dideli batai.) Kai Angelo nori, kad jo lovelę atidaryčiau (ištraukčiau kelis pagaliukus, kad galėtų įlipti ar išlipti), tai sako: "mamma, apa" (apri=atidaryk).
Kai jis užsigauna, tai skundžiasi "mamma, male" (skauda).
Kai jis nori sužinoti, kas čia per daiktas, tai klausia "kas čia tas?". Labai dažnai klausia! Beveik visą laiką klausia. Bandžiau aš jam į klausimą atsakyti klausimu, "o ką tu manai?", bet jis vis tiek manęs klausia, "kas čia tas?".

Ne į temą truputuką, bet čia šaunus puslapiukas, norintiems pasikartoti vokiečių kalbos žinias.

Valentino dienos proga Angelino tėveliui vieną tokį niekutį padarė. Į stiklainiuką jis sudėjo blizgančias širdeles ir širdukes, užpylėm vandeniu, ir gavosi toks kaip magiškas kamuoliukas-stiklainiukas. Kai tėvelis jį pakrato, labai gražiai tos visos širdeliukės plaukioja.