Su dviračiais iki Garten Picker

Vieną nepaprastai gražų šeštadienio rytą sėdome ant dviračių ir, numynę virš dešimt kilometrų (kažkiek ir pasiklydom, nes miške nevisur veikė mano telefono navigacinė sistema), atsidūrėme vienos labai darbščios šeimos įrengtame sode:

Tikrai buvo kur akis paganyti!

Likome labai patenkinti mūsų išvyka dviračiais. 

Ateity, manau, pakeliausim dar ;)

Darbelis: Snieguolės

Aš Angelui prieš kelias savaites parodžiau pirmąsias šių metų snieguoles, o jis mane vakar pradžiugino savo pavasariniu darbeliu (iš kairės antras, viršuje) - snieguole iš popieriaus.

Kelias į darželį.

Mūsų kelias į Angelo darželį veda štai palei tokią tvorą, apaugusią žydinčiais vijokliais ar bala žino kokiais ten augalais.

Nėra ryto, kad Angelo nepasilenktų ir man nuo šaligatvio gražiausio žiedo nepakeltų ir man jo neįteiktų.
Aš pasielgiu lygiai taip pat.

3 Angelo darbeliai iš popieriaus (su žirklių ir klijų pagalba).

Angelo labai pamėgo žirkles ir klijus. Stengiamės daryti kuo daugiau tokių darbelių, kad Angelo galėtų pakirpti ir paklijuoti.

Šį kartelį įdedu tris jo vasariškus darbelius:

Pavasaris.

Pas mus jau tikras pavasaris. Saulutė vis dažniau ir ilgiau mus džiugina. Kai pasiimu Angelino iš darželio, tai mes namo pėdinam labai lėtai. Gėrimes atgimusia gamta. Aš jam kas dieną parodau, kokie jau dideli lapeliai ant krūmų užaugo. Stengiamės surasti ir kuo daugiau pražydusių gėlyčių.

Po pietų išsinešame triratuką į lauką. Angelo vis dar juo neišmoko važiuoti. O dviračio be pedalų (Laufrad) dar neįsigijome. Kaži šie dviračiai ar labai Lietuvoje populiarūs, nes čia, praktiškai, kiekvienas vaikas jį turi.

Pamiršau pasakyt, kad mes turime paspirtuką, o juo Angelino visai šauniai važiuoja. Žiemą praktikavosi namie, o dabar jau lauke lekia su vėjeliu.

Rožės iš klevo lapų.

Dar pernai spalio mėn. Austėjos blog`e radau žavų rudeninį darbelį - rožes iš klevo lapų. Taip jis mane sužavėjo, kad bėgte puoliau klevo lapų rinkti! Žiūrėkit, kokios rožės gavosi, kaip tikros:




O šiemet apie šį darbelį prisiminiau jau rudeniui visai besibaigiant. Radau vos kelis klevo lapus. Tai darbelis gavosi štai toks:





Jums palinkėsiu, jei dar įmanoma, rasti klevo lapų!

Pastebėjau, kad daug lengviau rasti kas vakarą dešimt laisvų minučių ir jas skirti blog`ui, nei kartą per savaitę visą valandą.

Tai gi, nufotografavau kiaulaitę taupyklę, priklausančią Angelinui.

O nuo šiandien Angelo ir aš pradėjom užsiiminėti ir sodininkyste, o gal tiksliau būtų, daržininkyste. Nupirkau porą gramų vienos žolelės (Lepidium sativum) sėklų, kurios turėtų sudygti per 5-7 dienas. Noriu nustebinti Angelino, padėti jam suprasti ir pamatyti, kaip iš sėklelių prasikala ir išauga augaliukai.

Įsigijom ir narcizų svogūnėlių. Bandys juos Angelino karts nuo karto laistyti. Aš asmeniškai nelabai gerą ranką turiu gėlėms ir augalams apskritai, tai per daug vandens jiems duodu, tai per mažai. Daugiau nei mėnesį pas mane gėlės neišgyvena. Gal kaip nors su Angelo pagalba viskas gerai klosis šį kartelį.

Prisiminiau, ko dar nesu paminėjus. Kai Angelino pilvas gurgia, kai jis alkanas (kartais ir taip būna, bet tikrai retokai) Angelo pastebi, ir uždėjęs ranką ant pilvuko patenkintas šypsosi.

Gėles stengiuosi laistyti su Angelo. Jam aiškinu, kad ir jos nori gerti, kaip ir mes visi.

Vakarais prieš einant miegot, kartais žiūrim trumpus filmukus lopšines, o kartais aš Angelino paprašau paimti iš jo spintelės "saldžių sapnų" skrynelę. Joje yra įtaisytas toks mechanizmas: pasukus raktelį, skamba lopšinė. O toje skrynelėje yra daugybė kortelių (net neskaičiavau kiek jų iš viso) su trumpomis pasakaitėmis ar dainelėmis.

Angelino sulaužė savo lovytę, nupirkom jam kitą (padevėtą), vienu metu pora dienų stovėjo abi lovelės jo kambary, tai Angelo rodydavo į tą savo senąją ir sakydavo "otto" (=rotto) (sulaužyta), o tada į tą naująją
"bajo bajo" (=bello) (gražu).

Antradienį, po ilgos pertraukos, vėl buvome žaidimų grupelėje. Pasikartojome jau mokėtas daineles, bei mokinomės vieną naują apie snaiges.
Žaidėme tokį žaidimą: buvome "meškučiai", ėjome ratu apie sudėtas pagalves, ir po signalo griūdavom (tiksliau, mes mamos, "meškos", švelniai nutupdydavom mūsų "meškučius") ant tų pagalvių.
Vėliau, ant dekiuko prignaibėm vatos gabaliukų a la snaigės, ir kilnojom, bei leidom žemyn dekį - skraidinom snaiges.

Po to vaikiukai slėpėsi po tuo dekiuku, mes juos uždengdavom, tada tarsi ieškodamos ir surasdamos juos, pakeldavom dekiuką.

Ir dar, supom vaikučius po vieną tame dekiuke, labai jiems patiko. Tik ir kartojo dar ir dar!

Ką dar veikė vaikiukai? Čiuožinėjo nuo tramplino arba lipinėjo laiptukais ir šokinėjo ant pagalvių.

Užsirašiau į mūsų miestelio biblioteką. Labai nustebau pamačius, kad ten pilna knygelių kietais viršeliais mažiems vaikams. Kol aš rinkausi knygas, Angelino žaidė vaikams skirtame kampelyje. Ką ten žaidė, pasičiupęs knygeles vartė! Vėliau priėjo toks didesnis vaikas prie jo, ir pradėjo su batais šlapiais nuo sniego ant pagalvių laipiot. Angelino buvo be batų (pats suprato, kad reikia nusiimti juos, tik aš jam padėjau), klausiamu žvilgsniu pažiūrėjo į tą bėgėdį vaiką, ir bandė jam piršteliu grūmot. Aš Angelinui pasakiau, kad tuoj bibliotekos darbuotoja įduos tam neklaužadai skudurą į rankas (taip aš darau su Angelo, kai jis bežaisdamas išlieja pieną ar arbatą ant grindų) ir lieps viską valyti.

Štai kokias knygeles paėmiau Angelinui: