2010 m. vasario 27 d., šeštadienis

Štai kokios dainelės/lopšinės/pasakos  pas mus pačios -iausios šiuo metu.

* "Lapė snapė".



* "Lopšinė mažyliui".



* "Senelės pasaka".



O štai va kaip atrodė vakar vakare mūsų pasėta žolytė.


O šiandien taip atrodo.



O kaip jums šitos mielos boružėlės iš vaško? Vakar rašiau vienai draugei laišką ranka, tai jomis padabinau popieriaus lapą.


Pamiršau pasakyt, kad trečiadienį buvau Holger Luczak fotografijų parodoj. Žinot kas mane maloniai nustebino? Vienoje iš nuotraukų (šalia Romos Koliziejaus ir Hamburgo uosto) atpažinau... Vilniaus Gedimino pilį. Ech...

2010 m. vasario 25 d., ketvirtadienis

Pastebėjau, kad daug lengviau rasti kas vakarą dešimt laisvų minučių ir jas skirti blog`ui, nei kartą per savaitę visą valandą.

Tai gi, nufotografavau kiaulaitę taupyklę, priklausančią Angelinui.


O nuo šiandien Angelo ir aš pradėjom užsiiminėti ir sodininkyste, o gal tiksliau būtų, daržininkyste. Nupirkau porą gramų vienos žolelės (Lepidium sativum) sėklų, kurios turėtų sudygti per 5-7 dienas. Noriu nustebinti Angelino, padėti jam suprasti ir pamatyti, kaip iš sėklelių prasikala ir išauga augaliukai.



Įsigijom ir narcizų svogūnėlių. Bandys juos Angelino karts nuo karto laistyti. Aš asmeniškai nelabai gerą ranką turiu gėlėms ir augalams apskritai, tai per daug vandens jiems duodu, tai per mažai. Daugiau nei mėnesį pas mane gėlės neišgyvena. Gal kaip nors su Angelo pagalba viskas gerai klosis šį kartelį.
Susikaupė nemažai darbelių, kurių dar nesu aprašius. Vasario 16ąją klijavom trispalvę mozaiką. Prieš tai aš suradau internete Lietuvos vėliavą, ir parodžiau ją Angelinui, sakydama, kad bandysim mes savotišką vėliavėlę iš tų pačių spalvų padaryt.

Visai neblogai sekėsi Angelui darbuotis. Gal kiek su klijais pavargo, nes nelabai matė, kur jau užtepta teptuku klijų, o kur dar ne.




Taip pat daviau Angelinui papiešti guašu. Jis išsirinko savo mėgstamiausią spalvą - geltoną.


Angelo entuziastingai klijavo lipdukus su gyvūnėlių atvaizdais ant kartono gabaliuko.


Iš tualetinio popieriaus ritinėlių padarėm dvi poras žiūronų. Dar pasigaminom du barškučius (vėl gi iš to paties). Į vieną ritinėlį įdėjom smulkių (abėcėlinių) makaronų, į kitą - ryžių.

Dar ką veikėm - ištraukiau dar pernai iš druskinės tešlos darytus žaisliukus, ir juos nuspalvinom.

Išlankstėm piltuvėlį, prie jo pritvirtinom virvelę su dideliu mediniu karoliu (kamuoliuku). Gavosi visai smagus žaidimas. Reikia įmesti kamuoliuką į piltuvėlį be kitos rankos pagalbos. t.y. viena ranka laikyti piltuvėlį, ir staigiu judesiu sugauti kamuoliuką.

Tėvelis Angelinui padovanojo kiaulaitę taupyklę. Karts nuo karto ji pasipildo pinigėliais. Nufotografuosiu ją rytoj, mat dabar Angelo jau miega, o taupyklė jo kambary ant palangės.

Parodžiau Angelinui, kaip reikia pakeisti išsikrovusias batareikas naujomis. Jis esmę suprato, tik dar nelabai jėgų turi spyruoklei suspausti (keitėm didelias batareikas C).

Prieš miegą kai kada klausomės lopšinių radijo. Ir be užsiregistravimo tame puslapyje, galima išgirsti dvi nuostabias lopšines. Angelui labai patinka ta antroji, apie lapę snapę. Tik ir girdi jį kartojant "ipė sapė".

2010 m. vasario 18 d., ketvirtadienis

Jūs turbūt smagiai atšventėt Užgavėnes, o mes praleidom savajį Karnavalą, nes... Angelino pasigavęs rotavirusą, beveik tris dienas gulėjo ligoninėj. Tiek jį daug pykino, kad net vaikų gydytojos išrašyti vaistukai nepadėjo. Turėjom vežti vaiką į ligoninę, kur jam lašelinę pastatė.
Čia dar ne viskas. Ir aš, ir Luciano užsikrėtėm nuo Angelino, ir vieną naktį (tą pačią naktį, ir jam, ir man, tik aš ligoninėj tuo metu buvau su Angelo) mums abiems labai bloga buvo, ir mums prireikė medikų pagalbos. Žodžiu, tikrai nieko gero pastarosiomis dienomis neįvyko.
Meluoju, šioks toks pliusas vis gi toj ligoninėj buvo. Jau septintą valandą vakaro eidavom miegoti (koks liuksas, aš namie apie antrą nakties miegučio einu). Aš prieš tai dar kokią valandžiukę paskaitydavau.
Luciano mus pora kartų per dieną lankė. Štai atnešė Angelinui vieną žurnalą apie mašinas, tai jie abu apsikabinę vienas kitą jį skaitė. Paskui, tėveliui išėjus, Angelo dar ilgai to žurnalo iš rankų nepaleido.


Šią savaitę sėdime mudu su Angelo namie, nevedžiau jo nei į žaidimų grupę, nei į darželį. Baisu būtų, jei ir kiti vaikučiai užsikrėstų. Nors aš įtariu, kad Angelo pasigavo šį virusiuką trečiadieniniame daržely...

Angelino jau savaitė, kaip negali paleisti iš rankų kaladėlių. Stato namus, tiltus, bokštus. Kas keisčiausia, kad iki šiol kreivai į šį žaidimą žiūrėdavo. Ir, jei neklystu, tik dabar suprato, kaip tas kaladėles vieną ant kitos reikia "klijuoti". Penkioms minutėms nuėjau į virtuvę maišyti puodo, ir kai grįžau į jo kambarį, tai likau maloniai nustebinta tuo, ką Angelo pastatė. Nesitikėjau tikrai, kad žais tomis kaladėlėmis, nes jį iki šiol vien mašinos domino visokios.

Kalba mūsų sūnelis, kas dieną vis daugiau. Kai kuriuos sakinius tai sudėlioja pusiau lietuviškai, pusiau itališkai. Aišku, jie dar nelabai taisyklingi, bet tikrai suprantami. Štai, pvz. "Lilav papà batukus grande." (Lilav tėčio dideli batai.) Kai Angelo nori, kad jo lovelę atidaryčiau (ištraukčiau kelis pagaliukus, kad galėtų įlipti ar išlipti), tai sako: "mamma, apa" (apri=atidaryk).
Kai jis užsigauna, tai skundžiasi "mamma, male" (skauda).
Kai jis nori sužinoti, kas čia per daiktas, tai klausia "kas čia tas?". Labai dažnai klausia! Beveik visą laiką klausia. Bandžiau aš jam į klausimą atsakyti klausimu, "o ką tu manai?", bet jis vis tiek manęs klausia, "kas čia tas?".

Ne į temą truputuką, bet čia šaunus puslapiukas, norintiems pasikartoti vokiečių kalbos žinias.


Valentino dienos proga Angelino tėveliui vieną tokį niekutį padarė. Į stiklainiuką jis sudėjo blizgančias širdeles ir širdukes, užpylėm vandeniu, ir gavosi toks kaip magiškas kamuoliukas-stiklainiukas. Kai tėvelis jį pakrato, labai gražiai tos visos širdeliukės plaukioja.

2010 m. vasario 8 d., pirmadienis

Mamma mia, kaip dienos greitai lekia, garbės žodis, nebespėju aš jau nieko. Kaip visada, pas mus veiklos devynios galybės.
Aną dieną Angelino, bevalgydamas daržovių košę, rado porą (daržovę), ir jį užsidėjo ant piršto, sakydamas, "papà, male male" (tėčiui skauda). Akimirką net nesupratau, apie ką jis čia, paskui prisiminiau, kad prieš gerą savaitę, tėtis įsipjovė pirštą, ir ant jo pleistriuką užsiklijavo, tai va, Angelino sugalvojo tėtį pamėgdžioti.

Nuo antradienio Angelo labai daug šneka. Net neužsikirsdamas. 2-3 žodelių sakinukais. Apie viską, ką žino ir mato. Ir atsako į įvairius klausimukus.
Aš jam sakau: "Angelino, mamma è stanca, cosa deve fare lei? " (Mamytė pavargusi, ką ji turėtų daryti?).
Angelo: "Nanna". (Miegoti.)

Antradienį žaidimų grupėje Angelino ir kiti vaikučiai darė senius besmegenius iš popieriaus.


Žaidėm naujus žaidimus, mėgdžiojome įvairius gyvūnus. Štai sužinojau, kad vokiškai kirpimas žirklutėmis mėgdžiojamas štai taip - "šnap, šnap" - o aš visada sakau, "cak, cak".

Kas čia dar tokio, ko dar nepasakojau?
Angelo šiomis dienomis linksmai žaidžia su plastmasiniais buteliais, atsukinėja dangtelius, juos sukeitinėja vietomis.
Vieną pavakarę ėjom valgyti spurgų į kepyklėlę. Reikės, sakau, kada pabandyti jų išsivirti namie.

Trečiadienį aš pasilikau daržely kartu su auklėtoja per užsiėmimą, nes buvo mano eilė stebėti, ką vaikučiai veikia ir ko išmoko.
Kai dainavome pasisveikinimo dainelę, Angelo mus visus prajuokino. Užuot rodęs pirštuku į save, kai dainavom apie jį, kai jo vardą ištarėm, rodė į mus visus. Po to aš jam namie paaiškinau, kad jam reikia į save rodyti, kai jo vardą taria auklėtoja su vaikučiais. Ko norėti? Angelo, pats mažiausias iš visų, ir vienintelis, kurio šeimoje nekalbama vokiškai.

Angelo daržely žaidė su visais, tai nutoldavo nuo manęs, tai vėl priartėdavo. Prajuokino mane vienas epizodas. Ieškojau akimis Angelino, o tas sėdi prie vaikiško staliuko patogioje kėdėje, o viena mergytė jam duoda iš žaislinių puodelių tariamos arbatėlės. Nieko sau!

Vienu momentu pasigirdo duslus metalinis bum - o gi vienas berniukas pasiėmęs metalinę lėkštutę tikrino kito berniuko galvos stiprumą. Be žodžių.

Štai naujas vaikiukas grupėje, visas tas 2 valandas ratu lakstė ir visiems po šimtą kartų "hallo" sakė. Be komentarų.



Ketvirtadienį ėjom pas Max į svečius. Abu vaikai žaidė plastilinu. Kočiojo jį kočėlais ir spaudė įvairias formeles.
Vėliau atėjo pas mus, abi mamytes, į virtuvę, užsilipo ant didelių kėdžių abu, Angelo paėmė mano kavos šaukštelį. Juo kokius tris kartus pasėmė kavos iš mano puodelio, ir davė Max. O tas, kaip paukščiukas, vis žiojosi ir norėjo dar. Rytais tėtis duoda kavos Angelinui, tai Angelo paprasčiausiai pamėgdžiojo savo tėtį.

Angelino man vis daugiau padeda virtuvėje. Jau ir žuvies pirštelius sudeda į orkaitę. Jei kepam ką nors, tai stebi, kaip miltai, kiaušiniai, pienas ar sviestas keliauja į vieną indą, ir pamaišyti man padeda, o gal, tiksliau, aš jam padedu, jei reikia ir mikseriu plakam. Štai mūsų keptieji meškiukai.


Praėjusį sekmadienį buvom sportuoti tik mudu su Angelo. O štai šiandien, mes 3, ir Max šeimynelė, irgi 3 asmenys. Abu berniukai norėjo būti ir žaisti su tėveliais ir tarpusavy, tai aš su Max mama, patenkintos mėtėm kamuolį į krepšį, ir plepėjome.

2010 m. vasario 1 d., pirmadienis

Būsiu jau turbūt minėjus, kad Angelino paprašytas mielai uždega šviesą (dažniausiai vonioje). Jis žino, kad tėvelis visada nori, kad abi šviesos vonioje būtų uždegtos (net ir kai pakankamai šviesu), o aš, rytais ir dieną nenoriu jokios šviesos vonioje, o kai tamsu, užtenka man vienos. Žodžiu, Angelino viską jau kuo puikiausiai į galvelę savo įsidėjo, kada kam kiek tos šviesos reikia.

Kai tėvelis maudosi, dažnai Angelo būna su juo vonioje, įmeta jam į vonią žaisliukų jūros gyvūnėlių, valtelių, nugarą tėveliui nuplauna. Po to būtina Angelino perrengti sausais rūbeliais, nes jis būdamas ne vonioj sugeba permirkti (beveik) iki paskutinio siūlelio.

Antradienį vėl buvome mūsų dievinamoje žaidimų grupėje. Nusinešėm sausainiukus paršiukus. Jie visi išgaravo akimirksniu. Sužinojom, kad ateis dar pora vaikiukų ir mamyčių nuo kitos savaitės.

Po užsiėmimo ėjome pas Max į namučius. Kol aš su šio berniuko mamyte darėmes kavos virtuvėje, abu nutrūktgalviai sugebėjo išlaužti magnetofono durelės (Max kambary magnetofonas ant grindų, vyrukas pats sugeba įsidėti CD su dainelėmis, ir jį paleisti groti, bet šį kartelį turbūt bus abu vaikai susipešę). Radom Max su grėsmingai aštriu vielutės gabaliuku rankose...

Beje, Max turi labai gerą dalykėlį Aqua-Doodle. Į specialų rašiklį tereikia įpilti vandens, ir... jis piešia mėlynai ant tam skirtos "staltiesėles". Kai išdžiūva, automatiškai viskas išsitrina.



Angelino krautuvėlė vėl pasipildė produktais. Pažaidžiam pora dienų, ir, kai atsibosta, vėl gerai savaitei nešu viską į rūsį. Man visai nenuostabu, kad Angelo parduotuvėje išmoko kuo puikiausiai atskirti, ką į vežimėlį įdėjom ir ką ruošiamės pirkti.









Beje, kaip jums šitas piešinys iš gabaliukų? Galima visas detales vietomis apkeisti, ir jos tarsi pačios prilimpa prie pagrindo. Angelino dar šiek tiek per mažas šiam žaidimui, bet visai nebloga mintis man į galvą atėjo. Galima juk pačiam prisikarpyti iš šio popieriaus (kaip jį tiksliai lietuviškai pavadinti ?) įvairių dalykėlių. Gal kas matėt kokiame interneto puslapy tokių ir panašių karpinių?


Trečiadienį vėl nuvedžiau Angelino į "Loslösegruppe" darželyje. Padėjau jam koridoriuje nusirengti, pakabinau jo rūbelius ant pakabos su tigriuko ženklu, šalia padėjom jo batukus ir užkandžių dėžutę, kurią, atėjus pavakarių metui, Angelino pats pasiims ir ant stalo grupelėj padės. Ir visi vaikučiai draugiškai dalinsis savo užkandėlėmis. Vėl Angelo be verksmų su manimi atsisveikino, ir suskubo prisijungti prie kitų žaidžiančių vaikučių.

Vos tik spėjau išeiti iš darželio kiemo - skamba mano mobilus. Ką?! Nejau bus Angelino auklėtoja?! Ne, net lengviau atsikvėpiau - Luciano.

Aš tas kelias valandas po miestelio prekybos centrą pasivaikščiojau. Nupirkau naujus, storesnius flomasterius Angelinui, piešimo bloką, dar kelias smulkmenėles. Prieš išeidama į lauką, trumpam prie durų sustojau, apsivyniojau šaliką, užsidėjau pirštines. Patraukiau link kepyklėlės (į tą pačią, į kurią dažnai užsukdavom su mama ir sese, kai jos svečiavosi pas mus). Norėjau paskanauti šokoladinės bandelės ir gurkštelti kavos. Atsisėdau prie staliuko ir... mano baisumui, supratau, kad maišelį su kanceliarinėmis prekėmis būsiu palikusi prie išėjimo iš prekybos centro, kai stabtelėjau apsirengti. Vaje! Būsiu per daug pripratus visur su (Angelino) vežimėliu eiti, ir, apskritai viską į jį krauti. Paskubomis grįžau į prekybos centrą ir, mano laimėj, maišelį radau ten, kur ir jį buvau palikus.

Ir vėl daug mes piešėm. First Palette svetainėje radom šį nuostabų darbelį, kurį bandėm atkartoti mūsų turimomis priemonėmis.












Labai ryškios spalvos, ir originalu! Kadangi mūsų ledo kubiukai bananų formos, tai galėjom piešti tiek storai, tiek plonai.

Toje pačioje svetainėje radom ir šį darbelį. 





Ką dar veikėme? Skaitėme istoriją apie Kiką, kurią radome štai šitoje svetainėje.



Related Posts with Thumbnails