Prieš kelias dienas gavom laišką, kad Angelo yra oficialiai priimtas į vaikų darželį nuo šių metų rugpjūčio mėnesio. Valio!

Vieną rytą tėvelis paprašė Angelino įdėti jam cukraus į kavos puodelį. Angelo stengėsi, bet ne visos cukraus kruopelės pateko į kavą - dalis ant stalo. Bet nieko, bus laiko pasitobulinti.

O jūs ar pakabinot vieną kitą lesyklėlę paukščiukams? Mes labai džiaugiamės, kad ir balkone vieną pakabinom. Dažnai, ypač kai mes pusryčiaujam, prisijungia ir vienas kitas paukštelis mums į kompaniją. O mudu su Angelino vos ne lenktyniaujam, kuris gi iš mūsų pirmas paukštuką pamatys.

Susigalvojo Angelo tokį žaidimą: ant vartelių (kai juos įstatau virtuvėj, nes pati verdu ir kepu) stato Duplo žmogeliukus. Labai kruopščiai ir atsargiai. Stengiasi, kad jie nenubildėtų ant žemės. Jei taip atsitinka, ir nukrenta į mano pusę, Angelino ištiesia ranką per vartelių tarpelį, ir "žvejoja" žmogučius.

Radau vieną popietę suplėšytą voką (pirštais nerodysim, kieno darbas), tai atnešiau kibirą, ir liepiau Angelui viską surinkti ir išmesti. Net per lengva pasirodė ši užduotis.

Angelino kaip papūgiukas atkartoja viską: "saga, diržas, mėsa, sriuba, sūris...".

Vieną vakarą daviau Angelui žaisti su plastilinu, bet jis dar nelabai suprato, kaip reikia su juo žaisti (nors aš jam ir parodžiau).

Suspėjau ir sausainių iškepti. Tokių...

ir tokių.

Angelino nupiešė vieną kitą piešinuką flomasteriais.

O sekmadienį su mumis sportuoti ėjo Max ir jo mama. Angelo, jei pamesdavo iš akių Max, tuoj visas sunerimdavo, ir tol jį šaukdavo jo ieškodamas, kol jį surasdavo tarp daugybės žmonių. Tiek daug šeimų su vaikais anksčiau nebuvau ten mačius. Dvigubai ar net trigubai daugiau, nei paprastai.

Kuo toliau, tuo labiau nesuspėju iš karto aprašyti, ką veikėme tą ar aną dieną, nes visur mūsų pilna.

Antradienį vakare ruošėmės trečiadieniniui darželiui. Norėjau nupiešti ant kartono tigriuką (Angelo darželio ženkliukas) ir užkabinti ant Angelino "tašytės". Balsu padejavau, kad nemoku aš tigro piešti ir... prisistatė Angelo su Duplo figurėle tigru. Išgelbėjo vyrukas visą situaciją.

Trečiadienis buvo didi ir įsimintina diena - Angelo liko daržely 2 valandoms ir 15 minučių be manęs. Man buvo sunku, ir kartu taip keista. Dar kieme šiek tiek pastovinėjau, iš toli žiūrėjau pro langą į patalpos vidų. Angelino visai nepanikavo ir gražiai žaidė. Aš patraukiau į biblioteką, paėmiau savo sūneliui kelias knygeles.

Vėliau nuėjau į kavinę ir nusipirkau kavos bei šokoladinę bandelę. Visą laiką galvojau, kaip gi tam mano Angelui sekasi. Kokius trisdešimt kartų traukiau iš rankinuko telefoną, ir tikrinau, ar kartais man Angelino auklėtoja neskambino. Likus pusvalandžiui iki sutarto laiko, kada tėveliai gali ateiti pasiimti vaikučių, aš jau buvau prie darželio. Mačiau, kaip vaikučiai kieme žaidžia. Nors ir aš tolokai buvau, bet Angelino atskyriau iš mėlynos meškiukinės kepurės. Mačiau, kaip jis kokius du kartus prisiartino prie tvorelės vartų, ir, už rankenos pačiupęs, bandė juos atidaryti. Bet jie, žinoma, buvo uždaryti. Atėjus laikui pasirodžiau darželio kiemely ir pašaukiau Angelo, atsitūpiau ir pasiruošiau jį apkabinti. Už kelių sekundžių jis jau buvo mano glėby. Kokia nepakartojama akimirka!

Ketvirtadienį pas mus atėjo į svečius Angelino draugelis Max su mama. Kepėm crêpes ir valgėm morkų pyragą. Kas nors nori receptuko?

Penktadienį važiavom į kaimyninį miestelį pas mažąją Angelo draugę Lilav. Jiedu labai gražiai žaidė ir dalinosi žaislais. Vėliau mes su Lilav ir jos mamyte ėjom pasivaikščioti, užsukom į prekybos centrą, Angelino pamatė vitrinoje moterišką apatinį trikotažą (beveik vienus liemenukus) ir sušuko: mamma, mamma! Tipo čia aš juos nešioju. Prisijuokėm nerealiai.

Pagalvojau, gal kas nors norėtų prisijungti prie mano puslapio facebook`e?

Pas mus jau baigia visas sniegas nutirpti, tai Angelo turėjo progos išbandyti savo pirmuosius botus. Kaip jis entuziastingai taškėsi, trepseno balose!

Ir kiek daug Angelino piešė šiomis dienomis. Ar esat ką girdėję apie "burzgiančius flomasterius" ar "daugiaspalvį piešimą" ?

Angelo burzgiantys flomasteriai:

Angelo daugiaspalvis piešimas:

Sugalvojom dar vieną, bet kitokią, nei aną kartą lesyklėlę padaryt, ir padarėm jų dvi! Reikėjo kokoso taukų mišinio (jaučiu neteisingai išverčiau), kurį ištirpinom ir sumaišėm su grūdais ir sėklomis.

Kažkurį vakarą kepėm sausainiukus.

Radau labai nuostabių filmukų apie kaimynystėje ir, apskritai, pasaulyje gyvenančius gyvūnus. Parodžiau juos Angelinui. Mano nustebimui, vėl jam sunku buvo juos įvardinti, nes iki šiol juos buvo matęs tik nuotraukose (daugumą). O čia pamatė, kai jie juda, ką veikia. Kas man dar labai patiko, kad prieš pristatant gyvūną, parodoma kokius jis pėdsakus palieka.

O šiandien ryte vėl ėjom į antradieninę žaidimų grupę. Smagiai praleidom laiką dainuodami ir žaisdami. Man labai įsiminė, kaip vaikučiai snaiges piešė.

Oi prisijuokiau, kai pasibaigus užsiėmimui Angelino atnešė mergytei Amy jos batukus, o ji maloniai padėkojo Angelui, sakydama: "Du bist aber lieb, du bist ein Nikolaus! " (Koks tu mielas (geras), tu esi Senelis Šaltis!).

Apie daug ką po trupinėlį.

Štai kaip Angelo man vieną rytą atsakinėjo į klausimus:

- Angelo, come si chiama tuo papà? (Kuo vardu tavo tėtis?)
- Schatz. (vokiškai - turtas, brangenybė)
- Come si chiama tua mamma? (Kuo vardu tavo mama?)
- (Pagalvojo šiek tiek.) Schatz.
- Come ti chiami tu? (Tu kuo vardu?)
- (Galvojo, galvojo ir sugalvojo.) Schatz!

Pasipildė Angelino žaislinė krautuvėlė dviem produktais.

Trečiadienį po pietų vedžiau Angelo į darželį, kur jis žais su kitais vaikučiais, darys darbelius, dainuos ir... bus be manęs. Šį kartelį visos mamytės buvo su savo vaikučiais kartu, bet jau nuo kitos savaitės, pratinsis tie vaikučiai būti be mūsų, mamyčių. Tas kelias valandas trečiadieniais, aš būsiu laisva, kur norėsiu, ten galėsiu eiti, bet, aišku, vis galvosiu, kaip gi tam mano mažyliui sekasi.

Štai čia Angelino darželio grupelės ženkliukas:

Vakar labai turiningai diena prabėgo. Statėm senį besmegenį...

... padarėm vieną žirafą iš sniego "Milijonui žirafų"...

... vėl ėjom į parką pasižiūrėti, kaip gi tos mūsų lesyklėlės atrodo...

... darėm tokį eksperimentą: į butelį įpylėm 0,1 litro acto, į balionėlį įbėrėm šiek tiek kepimo miltelių ir, žiūrėkit, kas gavosi:

... bei, Angelo piešė kreidelėmis.

Prisiminiau, ko dar nesu paminėjus. Kai Angelino pilvas gurgia, kai jis alkanas (kartais ir taip būna, bet tikrai retokai) Angelo pastebi, ir uždėjęs ranką ant pilvuko patenkintas šypsosi.

Gėles stengiuosi laistyti su Angelo. Jam aiškinu, kad ir jos nori gerti, kaip ir mes visi.

Vakarais prieš einant miegot, kartais žiūrim trumpus filmukus lopšines, o kartais aš Angelino paprašau paimti iš jo spintelės "saldžių sapnų" skrynelę. Joje yra įtaisytas toks mechanizmas: pasukus raktelį, skamba lopšinė. O toje skrynelėje yra daugybė kortelių (net neskaičiavau kiek jų iš viso) su trumpomis pasakaitėmis ar dainelėmis.

Angelino sulaužė savo lovytę, nupirkom jam kitą (padevėtą), vienu metu pora dienų stovėjo abi lovelės jo kambary, tai Angelo rodydavo į tą savo senąją ir sakydavo "otto" (=rotto) (sulaužyta), o tada į tą naująją
"bajo bajo" (=bello) (gražu).

Antradienį, po ilgos pertraukos, vėl buvome žaidimų grupelėje. Pasikartojome jau mokėtas daineles, bei mokinomės vieną naują apie snaiges.
Žaidėme tokį žaidimą: buvome "meškučiai", ėjome ratu apie sudėtas pagalves, ir po signalo griūdavom (tiksliau, mes mamos, "meškos", švelniai nutupdydavom mūsų "meškučius") ant tų pagalvių.
Vėliau, ant dekiuko prignaibėm vatos gabaliukų a la snaigės, ir kilnojom, bei leidom žemyn dekį - skraidinom snaiges.

Po to vaikiukai slėpėsi po tuo dekiuku, mes juos uždengdavom, tada tarsi ieškodamos ir surasdamos juos, pakeldavom dekiuką.

Ir dar, supom vaikučius po vieną tame dekiuke, labai jiems patiko. Tik ir kartojo dar ir dar!

Ką dar veikė vaikiukai? Čiuožinėjo nuo tramplino arba lipinėjo laiptukais ir šokinėjo ant pagalvių.

Užsirašiau į mūsų miestelio biblioteką. Labai nustebau pamačius, kad ten pilna knygelių kietais viršeliais mažiems vaikams. Kol aš rinkausi knygas, Angelino žaidė vaikams skirtame kampelyje. Ką ten žaidė, pasičiupęs knygeles vartė! Vėliau priėjo toks didesnis vaikas prie jo, ir pradėjo su batais šlapiais nuo sniego ant pagalvių laipiot. Angelino buvo be batų (pats suprato, kad reikia nusiimti juos, tik aš jam padėjau), klausiamu žvilgsniu pažiūrėjo į tą bėgėdį vaiką, ir bandė jam piršteliu grūmot. Aš Angelinui pasakiau, kad tuoj bibliotekos darbuotoja įduos tam neklaužadai skudurą į rankas (taip aš darau su Angelo, kai jis bežaisdamas išlieja pieną ar arbatą ant grindų) ir lieps viską valyti.

Štai kokias knygeles paėmiau Angelinui: