Keli žodeliai apie Velykoms pasipuošusį Angelo darželį.

Šią savaitę kartu su Angelo į darželį eina labai mažai vaikų, nes daug jų su tėveliais atostogauja (mes, deja, nesame tarp tų laimingųjų).
Darželio koridoriai jau senokai papuošti Velykomis. Akį traukia tiek medis (beveik visas iš tualetinio popieriaus ritinėlių), tiek zuikis (iš laikraščių ir tapetinių klijų).

Angelo, tiesą sakant, prie visų Velykinių dalykėlių tik stabteli, nes jį labiau vilioja krautuvėlė (nuotraukos kairėje, viršuje).
Kas kartą, kai ateinu pasiimti Angelo iš darželio, jis man kelis dalykėlius iš krautuvėlės "parduoda": tai penkias morkas, tai du obuolius ar skalbimo miltelių ir pan.

Būsiu jau turbūt minėjus, kad Angelino paprašytas mielai uždega šviesą (dažniausiai vonioje). Jis žino, kad tėvelis visada nori, kad abi šviesos vonioje būtų uždegtos (net ir kai pakankamai šviesu), o aš, rytais ir dieną nenoriu jokios šviesos vonioje, o kai tamsu, užtenka man vienos. Žodžiu, Angelino viską jau kuo puikiausiai į galvelę savo įsidėjo, kada kam kiek tos šviesos reikia.

Kai tėvelis maudosi, dažnai Angelo būna su juo vonioje, įmeta jam į vonią žaisliukų jūros gyvūnėlių, valtelių, nugarą tėveliui nuplauna. Po to būtina Angelino perrengti sausais rūbeliais, nes jis būdamas ne vonioj sugeba permirkti (beveik) iki paskutinio siūlelio.

Antradienį vėl buvome mūsų dievinamoje žaidimų grupėje. Nusinešėm sausainiukus paršiukus. Jie visi išgaravo akimirksniu. Sužinojom, kad ateis dar pora vaikiukų ir mamyčių nuo kitos savaitės.

Po užsiėmimo ėjome pas Max į namučius. Kol aš su šio berniuko mamyte darėmes kavos virtuvėje, abu nutrūktgalviai sugebėjo išlaužti magnetofono durelės (Max kambary magnetofonas ant grindų, vyrukas pats sugeba įsidėti CD su dainelėmis, ir jį paleisti groti, bet šį kartelį turbūt bus abu vaikai susipešę). Radom Max su grėsmingai aštriu vielutės gabaliuku rankose...

Beje, Max turi labai gerą dalykėlį Aqua-Doodle. Į specialų rašiklį tereikia įpilti vandens, ir... jis piešia mėlynai ant tam skirtos "staltiesėles". Kai išdžiūva, automatiškai viskas išsitrina.

Angelino krautuvėlė vėl pasipildė produktais. Pažaidžiam pora dienų, ir, kai atsibosta, vėl gerai savaitei nešu viską į rūsį. Man visai nenuostabu, kad Angelo parduotuvėje išmoko kuo puikiausiai atskirti, ką į vežimėlį įdėjom ir ką ruošiamės pirkti.

Beje, kaip jums šitas piešinys iš gabaliukų? Galima visas detales vietomis apkeisti, ir jos tarsi pačios prilimpa prie pagrindo. Angelino dar šiek tiek per mažas šiam žaidimui, bet visai nebloga mintis man į galvą atėjo. Galima juk pačiam prisikarpyti iš šio popieriaus (kaip jį tiksliai lietuviškai pavadinti ?) įvairių dalykėlių. Gal kas matėt kokiame interneto puslapy tokių ir panašių karpinių?

Trečiadienį vėl nuvedžiau Angelino į "Loslösegruppe" darželyje. Padėjau jam koridoriuje nusirengti, pakabinau jo rūbelius ant pakabos su tigriuko ženklu, šalia padėjom jo batukus ir užkandžių dėžutę, kurią, atėjus pavakarių metui, Angelino pats pasiims ir ant stalo grupelėj padės. Ir visi vaikučiai draugiškai dalinsis savo užkandėlėmis. Vėl Angelo be verksmų su manimi atsisveikino, ir suskubo prisijungti prie kitų žaidžiančių vaikučių.

Vos tik spėjau išeiti iš darželio kiemo - skamba mano mobilus. Ką?! Nejau bus Angelino auklėtoja?! Ne, net lengviau atsikvėpiau - Luciano.

Aš tas kelias valandas po miestelio prekybos centrą pasivaikščiojau. Nupirkau naujus, storesnius flomasterius Angelinui, piešimo bloką, dar kelias smulkmenėles. Prieš išeidama į lauką, trumpam prie durų sustojau, apsivyniojau šaliką, užsidėjau pirštines. Patraukiau link kepyklėlės (į tą pačią, į kurią dažnai užsukdavom su mama ir sese, kai jos svečiavosi pas mus). Norėjau paskanauti šokoladinės bandelės ir gurkštelti kavos. Atsisėdau prie staliuko ir... mano baisumui, supratau, kad maišelį su kanceliarinėmis prekėmis būsiu palikusi prie išėjimo iš prekybos centro, kai stabtelėjau apsirengti. Vaje! Būsiu per daug pripratus visur su (Angelino) vežimėliu eiti, ir, apskritai viską į jį krauti. Paskubomis grįžau į prekybos centrą ir, mano laimėj, maišelį radau ten, kur ir jį buvau palikus.

Ir vėl daug mes piešėm. First Palette svetainėje radom šį nuostabų darbelį, kurį bandėm atkartoti mūsų turimomis priemonėmis.

Labai ryškios spalvos, ir originalu! Kadangi mūsų ledo kubiukai bananų formos, tai galėjom piešti tiek storai, tiek plonai.

Toje pačioje svetainėje radom ir šį darbelį. 

Ką dar veikėme? Skaitėme istoriją apie Kiką, kurią radome štai šitoje svetainėje.

Apie daug ką po trupinėlį.

Štai kaip Angelo man vieną rytą atsakinėjo į klausimus:

- Angelo, come si chiama tuo papà? (Kuo vardu tavo tėtis?)
- Schatz. (vokiškai - turtas, brangenybė)
- Come si chiama tua mamma? (Kuo vardu tavo mama?)
- (Pagalvojo šiek tiek.) Schatz.
- Come ti chiami tu? (Tu kuo vardu?)
- (Galvojo, galvojo ir sugalvojo.) Schatz!

Pasipildė Angelino žaislinė krautuvėlė dviem produktais.

Trečiadienį po pietų vedžiau Angelo į darželį, kur jis žais su kitais vaikučiais, darys darbelius, dainuos ir... bus be manęs. Šį kartelį visos mamytės buvo su savo vaikučiais kartu, bet jau nuo kitos savaitės, pratinsis tie vaikučiai būti be mūsų, mamyčių. Tas kelias valandas trečiadieniais, aš būsiu laisva, kur norėsiu, ten galėsiu eiti, bet, aišku, vis galvosiu, kaip gi tam mano mažyliui sekasi.

Štai čia Angelino darželio grupelės ženkliukas:

Vakar labai turiningai diena prabėgo. Statėm senį besmegenį...

... padarėm vieną žirafą iš sniego "Milijonui žirafų"...

... vėl ėjom į parką pasižiūrėti, kaip gi tos mūsų lesyklėlės atrodo...

... darėm tokį eksperimentą: į butelį įpylėm 0,1 litro acto, į balionėlį įbėrėm šiek tiek kepimo miltelių ir, žiūrėkit, kas gavosi:

... bei, Angelo piešė kreidelėmis.

Sekmadienį ėjom sportuoti. Angelino labai džiaugėsi ir per tas dvi savaites, kai buvo uždaryta (žiemos atostogos) nepamiršo, kur gi mes sekmadieniais paprastai einam.
Sporto salėj radom įvairių naujų atrakcijų. Angelo išbandė ant virvių ištemptą suolą (kaip linguojantį tiltelį), gana greitai ir neparvirsdamas jį perėjo. 
Paskui, aš pririšau virvę prie tokios minkštos guminės skraidančios lėkštės, bėgdama ją vilkau žeme, o Angelino bandė pagauti. Vėliau, Angelino atsisėdo ant tos skraidančios lėkštės, laikėsi už virvutės, o aš jį tempiau per visą salę. Oi kiek krykštavo jis, kad net kartais pamiršdavo laikytis, ir griūdavo ant žemės.
Ką dar veikėm? Žiūrėjom, kaip vieną tokia mamytė pririšo tris gumines lėkštes ant trijų virvučių, o trys jos dukrytės buvo "katės" ir bandė sugauti tas lėkštelės. Angelinui tikrai keistai atrodė, kad mergaitės, kurios daug didesnės už jį, ne vaikščiojo, bet ropojo. Bandžiau jam aiškint, kad jos vaidina "kates", o Angelino man prieštaravo, kad jos visgi "bimbe" (mergaitės), o ne katės.

Namolio pasukom keliu per parką. Norėjom pažiūrėt, kas gi iš mūsų lesyklėlių liko. Net juokas suėmė, kai radom visus žemės riešutukus iškapotus iš ledo. Kokie darbštuoliai, tie paukšteliai!

Užsukau į "Milijono žirafų" svetainę, pamačiau, kad ir mūsų darbeliai ten jau įdėti. Tik va, rašiau, kad darbelių autoriai Angelo ir Eglė, 22 mėnesiai ir 28 metai, o ten įrašyta, kad 22 metai. Ką darysi. Nieko baisaus.

Mudu su Angelino padarėm dar vieną lesyklėlę.

Ją pakabinome mūsų balkone.

Internete susiradau Münster zoologijos sodo puslapį. (Gal kada pavasarį jame apsilankysim). Rodžiau Angelui foto, klausinėjau ar jis žino, kas čia per gyvūnas ir pan. Atpažino varlę, žirafą, liūtą pavadino kate, o mešką - šunimi. Vis dėlto, paveikslėlių knygose tie pieštiniai gyvūnai skiriasi nuo tikrų. Bežiūrėdamas į nuotraukas antrą kartą, Angelo atpažino žirafą, dramblį, raganosį, beždžionę.

Daviau Angelinui tuščią indelį nuo varškės, ir dar vieną, nuo arbatos. Žaidžiam taip, kad jis eina į parduotuvę ir perka varškės bei arbatos. Žiūrėsim, kokių dar indelių ar dėžučių galiu duoti Angelinui.