Apie 2012-ųjų sutikimą

Mes Naujuosius Metus sutikome ramiai (nors su šiokiais tokiais kuriozais) namuose.

Paskutinę anų metų dieną dar išbandėme mufinsų formeles (didelis ačiū Džiugai). Jomis likome labai patenkinti. O mufinsų receptukas (atsitiktinis iš interneto) mus nuvylė.
Nors gal ir per ilgai kepėme, nes labai išsausėjo mūsų mufinsai... Hmm...
Jūs man gal kokį išbandytą receptą parekomenduotumėte? Ar, apskritai, kokių patarimų duotumėte, kaip gi tuos mufinsus  reikia kepti, kad tobuli gautųsi?

Čia dar ne viskas :)

Naujųjų metų išvakarėse neberadau ką tik iš parduotuvės parsineštų konservuotų žirnelių (norėjau ne tik burokėlių, bet ir baltąją mišrainę daryti). Paskui ant rytojaus juos radau: prie katino maisto buvau padėjusi... Nors ir ten kelis kartus tą vakarą žiūrėjau, bet nepastebėjau... :D

Be to, juodąsias alyvuoges, galvą guldau, kad iš parduotuvės lentynos ėmiau tas be kauliukų, o kai jas namuose dantų krapštukais smeigiau, pastebėjau, kad nesismeigia, nes vis gi jų viduje - kauliukai...

Ir dar, viename iš mufinsų (jų - 24) mudu su Angelo paslėpėme monetėlę (su mintimi, kad ją atradusiam bus visi metai sėkmingi). Nepatikėsite, bet mes ją taip gerai pakavojome, kad ją atradome tik trečią dieną po Naujųjų (tiksliau, aš radau, 23-jame mufinse iš, priminsiu, 24).

Ką dar mes veikėme?
Surinkome visas smulkias monetas į vieną gilią lėkštelę, bei ant jų patupdėme žaislinį trigalvį drakoną - tikėdami, kad jis mūsų santaupas ne tik kad visus metus saugos, bet ir kelis (o gal keliolika) kartų padidins.



Ant mūsų vaišių stalo netrūko ir ledų... Niekada mums jų nebus per daug :)

O vidurnaktį - fejerverkų ir šaltųjų ugnelių:

2012

Tegul Naujųjų metų snaigės

Būna žiburiais mūsų gyvenime.

Tegul ateina laimė netikėta,

Geru jausmu sušildo,

Ir tai, ko laukta, kuo tikėta,

Tegul šiais metais išsipildo.

Dar truputėlis apie praėjusias šventes.

``

Aną dieną aš kalbėjau apie  itališką skanumyną panettone, bet pamiršau jums įdėti nuorodą su nepaprastai gražiu Kalėdiniu reklaminiu klipu apie jį, štai jis. Jame pamatysite vaikiuką italiuką, kuris bijo, kad Senelis Šaltis leisdamasis pro kaminą žemyn į kambarį, nukris ir susižeis, todėl jam padeda panettone ant grindų, nes jis toks minkštas! :)


***

Nugirdau,  kaip Angelino Naujųjų Metų išvakarėse, restorane, šnekėjo su viena ponia itale:

Italė:
- Allora, tu vai all`asilo? (Tu eini į darželį?)
Angelo:
- No. E` chiuso. (Ne. Jis uždarytas.(Juk atostogos!) :)
Italė:
- Stai a casa? (Esi/būni namie?)
Angelo:
- No. Sono nel ristorante. (Ne, aš esu restorane!)

Kaip mes sutikome Naujuosius Metus.

Naujuosius Metus mes ruošėmės sutikti (ir juos sutikome) itališkame restorane, su draugais ir pažįstamais (italais ir vokiečiais). 

Aš šiek tiek nerimavau, kaip Angelo iškęs iki vidurnakčio nemiegojęs. Miegoti paprastai jis eina apie 19:30, o pietų miegelio jau seniai nebemiega. Bet viskas ėjosi kaip sviestu patepta: paguldžiau Angelino pietų miegelio, su viltimi, kad jis bent pasiilsės, padrybsos lovytėje, bet jis ėmė ir užmigo, beveik dvi valandas išmiegojo! 

Restorane Angelino labai mandagiai elgėsi. Nešūkavo ir staltiesių netampė, mašinėlių nemėtė, kaip metais už jį jaunesnis mūsų draugų sūnus Aldo, na ir, aišku, nelojo, kaip vieno svečio šuo :) 

Angelo nebegalėjo išlaukti, kada mums atneš pirmuosius patiekalus, tai jis prisikimšo grissini ir juodųjų bei žaliųjų alyvuogių tiek, kad paskui niekas jam į pilvelį nebetilpo. Tiesa, praėjus kokioms trims valandoms, jau po vidurnakčio, Angelino sumaumojo didžiulę riekę panettone su chantilly kremu. 

Naujuosius metus Angelo sutiko žvalus ir saliutus patenkintas stebėjo, bei šaltąsias liepsneles degino. O dar po pusvalandžio nabagėlis nulūžo ant minkštasuolio. Ir nebegirdėjo jis nei garsios muzikos, nei jautė, kaip tas mūsų draugų sūnelis Aldo, gal dešimt kartų pribėgęs, jam glostė plaukus. Kaip miela!

Namo mes grįžome po 3:00. Angelo mašinoje nemiegojo, o savo lovelėje iš karto "nulūžo". 

Nesitikėjau išsimiegoti iki 10:40 (iki kada mus Angelino pažadino). O ir šią naktį Angelo baisiai daug miegojo (nuo 19:00 iki 10:00) ir vėl leido mums išsimiegoti.

Nauji Metai mums prasidėjo tikrai neblogai!

Su Naujaisiais 2011-aisiais Metais!

Tegu 2011-ųjų kelyje ryškiai žėri svajonės ir pilką kasdienybę nuskaidrina jų išsipildymo džiaugsmas.

Su Naujaisiais Metais!

Jūsų Eglė

Pabandysiu prisiminti, ką dar naujo išmoko Angelino, ko dar nebuvau paminėjus.
Angelo "atrado" aidą. Jis sužinojo, kad kuo patalpa didesnė (ypač tinka laiptinė ar kažkas panašaus), tuo geriau girdisi, kaip tas "kažkas" atkartoja, ką jis sako.

Angelino pastaruoju metu labai daug šneka "savo" kalba. Kartais taip rimtai į mane žiūri, ir kad pasakoja, aiškina. Jei aš nei vieno žodžio nesuprantu, tai stengiuosi kažką neutralaus pasakyt, ar galva palinksėti - parodyti, kad klausau ir pan. Noriu, kad dar daugiau šnekėtų.
Kartais būna super juokinga, kai aš kažką Lucianui pasakoju, o Angelino iliustruoja: arba (dažniausiai paskutinį) žodį atkartoja, arba gestais bando aiškint. Žinokit, toks jausmas, kad mes abu susirepetavę būnam. Tikrai smagiai žiūrisi.

Aš su Angelino valgau visada kartu, už to paties stalo (prisėdu ant pagalvėlės prie Angelino staliuko). Valgom tą patį, tik gal kartais mano lėkštė būna didesnė, ar gilesnė, o Angelo - dažniausiai iš plastmasės. Tai jis, su šaukštu ar šakute padaužo tiek į savo lėkštės, tiek į mano lėkštės šoną - stebisi garsų įvairumu.

Nebūna nei vienos dienos, kad Angelino nežaistų su mano ar Luciano batais ar šlepetėmis. Dabar jau juos kaip reikalas apsiauna, abu iš karto, pataiko dešinę ant dešinės, kairę ant kairės, ir žingsniuoja po namus. O kartais galima išvysti ir tokį vaizdelį: Angelo pasiima į rankas po 2 tos pačios poros batus, taip elegantiškai, ir vėliau padeda juos visus ant žemės, taip dailiai surikiuotus, kad net nemoku paaiškinti.

Man smagu, kad jei kartais, maudydama Angelino, pamirštu kokį jo rūbelį ar sauskelnes kambary, tai pasodinu Angelo vonioj ant kilimėlio, apsupu rankšluosčiu, ir jo prašau pasėdėt ramiai ir manęs palaukti. Taip jis ir daro.

Šiaip Angelino jau puikiai žino, kad prieš valgį ir po valgio plaunam rankutes, pats pirmas į vonią bėga, šviesą uždega, duris uždaro.

O dabar trumpai užsiminsiu, kaip mes namuose Naujuosius sutikom.
Kadangi Angelino jau apie pusė vienuolikos labai pavargęs buvo, tai nusprendėm pora fejerverkų paleisti ankščiau laiko, kad ir Angelo galėtų jais pasigrožėti. Specialiai parinkom tuos, kurie aukštai nešauna, lieka savo vietoj (mūsų atveju, balkone) ir džiugina spalvų spektakliu.
Angelino klusniai sėdėjo ant kėdutės priešais svetainės lango stiklą (mūsų langas iki pat žemės, ir pro jį matom beveik visą balkoną) ir stebėjo kaip ten tie mūsų fejerverkai šaudė.
Gal kokius aštuonis tėvelis uždegė. Ir, žinokit, tuo pat metu nukrito nuo lango Kalėdinė dekoracija, visai šalia Angelo, aš tuo metu nežiūrėjau visai į tą pusę, tai tikrai rimtai išsigandau, nes jau galvojau, langas išdužo ar ką. O abu vyrai, tiek mažasis, tiek didysis, nusišypsojo man.

Ir dar vienas smagus vakaro momentas - valgėm bignè, Luciano (kuris juos ir darė) užsiminė, kad Angelino atsargiai valgytų (nes viduj daug labai kremo). Kas juokingiausia, kad Angelo išsitepliojo vos vieną pirštą kremu, o Luciano... taip suspaudė savo bignè, kad visas šokoladinis kremas ištekėjo ant jo šviesių rūbų. Aš tai lūžau iš juoko, dar bandžiau komentuot, kad vaikutis gražiau už tėvelį valgyt moka. Kaip juokinga mums visiems buvo, dabar, berašydama, krizenu prisiminus kaip Naujus sutikom.