Pasijuokim :)

Angelo mėgstamiausias užsiėmimas autobuse (jeigu sėdim antrame jo aukšte ir pačiame priekyje) man pranešti, kada baigiasi mūsų miestukas, kada mes atvažiuojame į miestelį, kuris prasideda raide R, ir kada jau mes įvažiavome į miestą, kuriame yra ledainė, kurioje aš dirbu.

Aną dieną Angelo manęs klausia (tikrindamas mano pastabumą), ar mes jau tame miestely iš R raidės ar dar ne. Aš pliaukštėliu rankomis per savo rankinuką ir jam atsakau, kad mes būtent dabar jame esame.
Angelo pasižiūri į mane su šypsena ir man atsako, kad čia mano rankinukas, o ne tas miestelis :)

Keturios Eglės.

Angelo šį rytą man sako:
- Conosciamo 4 Eglė. (Pažįstam 4 Egles). Mia mamma, mia moglie (?), la mamma di Domas e l`albero di Natale. (Mano mama, mano žmona (?), Domo mama ir Kalėdų eglutė) :D
Čia dar ne viskas :) Toliau Angelo tęsia, besijuokdamas iš visų plaučių:
- Mamma, sono pazzo. Non sono Babbo Natale. (Mamma, aš išprotėjau. Aš nesu Kalėdų Senelis.)
O tada aš taip pradėjau kvatoti, kad turbūt už kelių kilometrų girdėjosi :)

Naktinio stalelio paslaptys (nebe paslaptys).

Šį kartelį sugalvojau nufotografuoti savo naktinį stalelį. Jis šiomis dienomis būtent taip atrodo.

*


Šias dvi simpatiškas japoniukes su kimono įsigijau visai atsitiktinai po Japonijos tragedijos. Turiu kelis artimus draugus japonus, gal todėl dėl visų šitų siaubingų įvykių man taip skauda širdį. Masami, Miho, Takeshi, Erika, aš su jumis!

*


Knygos iš bibliotekos: apatinė - jau perskaityta, viršutinę - dabar skaitau, o vidurinės - dar laukia savo eilės.

*


3D dėlionė gaublys jau du metai kaip verkte prašosi būti perdėliotas (Angelino darbas).

*


Jau pusantri metai kaip dėlioju nesudėlioju šio 1000 detalių puzzle. Jis stovi kamputy ir bado man akis.

*
Apie naktinę lemputę a la futbolo kamuolį ir rankų kremą nežinau ką pasakyti. Tik vietą užima, jų visai nenaudoju pagal paskirtį.

54 detalių dėlionės.

Ilgai dvejojau, pirkti ar nepirkti Angelui 54 detalių mini dėlionę. Save atkalbinėjau nuo pirkimo, juk tų detalių tiek daug ir jos tokios mažos. Vis gi neatsispyriau pagundai (buvau 1 euro parduotuvėje, galybės pinigų vėjais tikrai negalėjau paleisti). Išrinkau dėlionę su drambliuku, vaikais ir ledais. Kaip tik mums į temą - juk mudu su Angelo tiek daug laiko praleidžiam ledainėje.
Dėlionė Angelui labai patiko ir patinka. Pats vienas jis jos dar nesugeba sudėti. Jei aš jam surandu atskirų veikėjų ir/ar objektų dalis, tai Angelo visai puikiai ir greitai su jomis susitvarko.

Aną dieną iš bibliotekos visai atsitiktinai paėmiau knygą apie tą drambliuką iš dėlionės. Sužinojom, kad jis vardu Benjamin Blümchen.

O vakar mūsų kolekciją papildė dar viena 54 detalių dėlionė su drambliuku Benjamin Blümchen, kuris žaidžia kieme su vaikais:





Angelo su mano nedidele (per nago juodymą) pagalba ir su šia dėlione susitvarko.

Angelo nuosavas autobuso bilietukas.

Autobuso vairuotojas, kuris mudu su Angelo kas dieną veža į ledainę, mus vakar nustebino. Net labai. Jis Angelui įteikė vaikišką autobuso bilietuką (vaikai iki berods 6 metų autobusu važiuoja nemokamai).
Ant kitos bilietėlio pusės aš jau spėjau užrašyti mažojo keleivio vardą ir pavardę, bei kokiu maršrutu jis važinėja.
Šį bilietuką Angelo jau spėjo parodyti kitiems dviems autobusų vairuotojams. Pirmasis pagalvojo, kad Angelo jam kažką nori duoti/padovanoti. Antrasis - pakraipė ūsą ir nusišypsojo.

Apie triusikėlius, būsimus vaikus, geltoną "vabaliuką" ir nešvarią nosinę.

Angelo ryte maunasi triusikėlius su dinozaurais. Jie jam dar nematyti, todėl manęs teiraujasi, ar šie triusikėliai iš vaikų darželio.

Paaiškinsiu jums, kodėl jis tokį klausimą man uždavė. Kartą nutiko, kad auklėtoja nuvedė Angelo į tualetą, bet blogai (nepakankamai žemai) jam džinsus ir triusikėlius numovė, tai ir sušlapo tiek triusikėliai, tiek džinsai nabagai, tiek kojinės. Mano paliktame atsarginių rūbų maišelyje auklėtoja kitų triusikėlių nerado (nepamatė), tai užmovė Angelinui darželinius.

Aš Angelui atsakau, kad šie triusikėliai - jo, ir kad jis jų tikrai nemažai turi, gal net 10. O skaičius dešimt Angelui labai patinka. Kai jo paklausi (kartais ir net klausti nereikia), kiek jis užaugęs vaikų norės turėti, tai jis būtinai atsakys, kad dešimt.

Tą rytą apie triusikėlius jau nebekalbame. Angelo man jau kokį dvidešimtąjį kartą (rimtai!) sako, kad jis užaugęs norės turėti dešimt vaikų, ir kad jie visi bus berniukai vardu Angelo. O štai jis pats, kai bus tėtis, bus vardu Luciano (kaip jo tėtis) :D

O mes jau papusryčiavom, bei žygiuojam į darželį. Už sankryžos pro mus pravažiuoja geltonas VW vabaliukas (kaip ir beveik kiekvieną rytą, kai šiek tiek vėluojam). Angelo tuoj pat man skaudančia širdele sako, kad pernai smėlio dėžėje jis pametė tokį patį, tik žaislinį automobilį. Aš palinksiu galva.

Už keliolikos žingsnių Angelo prašo nosinės, nes jam varva nosis. Panaudotą nosinę liepiu jam įsikišti į kišenę, su mintimi, kad jei dar kartelį Angelui varvės nosis iki kol pasieksim darželį, tai galėsim vėl tą pačią nosinę panaudoti. Angelo viską savaip supranta. Man aiškina, kad šia nosine galės kokiam kitam vaikučiui nušluostyti nosį... :D

Mažasis filosofas.

Nepamenu nuo kada mudu su Angelo šnekame apie gimimą ir "nebuvimą" (iki gimimo).

Angelo žino, kad jis anksčiau "gyveno" Danguje. Paskui, kai atėjo laikas man tapti mama, jis atsirado mano pilvely, ir jame augo, kol užaugo pakankamai didelis. Tada, Angelino žodžiai "ho aperto la porta e sono uscito" (atsidariau duris ir išėjau).

O danguje pasirodo Angelo nenuobodžiavo, sakosi žaidęs su žvaigždelėmis ir mėnuliu. Dar mano mažasis vyras postringauja, kad kai aš dar nebuvau gimusi, žaidėme mudu abudu kartu Danguje... 

Kas žino...

Žilvičiukai.

Mūsų balkone augęs "kačiukų" medelis šaltos ir ilgos žiemos neišgyveno. O man taip norėjosi Angelui gyvai parodyti, kokie tie žilvičiukai panašūs į tikrus katinėlius savo minkštumu (Angelo dievina A. Matučio eilėraštuką apie netikrus kačiukus - žilvičiukus.) Aną savaitę pagaliau pasitaikė proga. Angelo jei būtų galėjęs, tai tikrai būtų pilnas kišenes tų minkštuoliukų prisikišęs. Aš jam tik vieną leidau nuskinti...

Kišeninės vaikiškos knygelės.

Sausio mėn. pabaigoje, didžiosios nuolaidų savaitės metu, už centus nupirkau gal apie 40 kišeninių vaikiškų knygelių. Savo rankinuke vienu metu jų turiu apie 4-5 ir jas skaitau Angelinui autobuse, kai važiuojam į ledainę ir grįžtam iš jos. Paprastai vien bevažiuojant į vieną pusę mes perskaitom po knygelę, kartais ir po dvi. Angelinui patinka klausytis tos pačios istorijos ir po kokius tris kartus. Man pačiai vienas per tą patį greitai suspėja atsibosti, tai vis stengiuosi pasirūpinti dar neskaitytomis (ar jau pamirštomis) knygelėmis.

Mama, atsargiai - ryklys!

Pasirodo, kad ryklių būna net ir ten, kur jų visai neturėtų būti pvz. autobusų stotelėje ant suoliuko.
Aną dieną aš taip džiaugiausi pasiekusi stotelę ir jau norėjau sėstis ant suoliuko, bet mane sulaikė Angelo, sakydamas:
- Mamma, attenzione c`è uno squallo sulla panchina. (Mama, atsargiai, ryklys ant suoliuko.)