20-24 metų senumo piešiniai ir laiškas

Prieš išskrendant namo, į Vokietiją, iki skrydžio likus vos 6 val. visai netikėtai vienoje spintelėje pas tėvelius radau savo vaikystės piešinius. Kokie jie man brangūs ir mieli!





Mano mamytė su sesute:

Dažnai piešiau šviesaforą, nes mielai žaidžiau spalvų žaidimą "Šviesaforas", ar prisimenate tokį?

Labai mėgau piešti visiems raudonus žandelius :)

Batuotas katinas, viena mano mylimiausių pasakų:

Laiškelis, kurį parašiau mamai  (o mama ėmė ir išsaugojo)  į ligoninę, kai ji susilaukė mano sesutės:

Čia piešiau ant deficitinio plono popieriaus:

Atkreipkite dėmesį į vėliavos spalvas... kažkada juk tokios buvo:

Naujametiniai saliutai iš Gedimino pilies kalno:

Mano pasaulyje šviesaforas galėjo turėti ir mėlyną šviesą:

Mano svajonių miestas:

Plokštelės viršelis:

Mama:

Mano svajonių kambarys:

Vilnius iš (beveik) paukščio skrydžio arba Šv. Jonų varpinėje

Mano sesuo su vyru, Angelo ir aš vieną nuostabią vasaros (jau prabėgusios) popietę grožėjomės sostinės panorama nuo aukščiausio senamiesčio pastato - Šv. Jonų bažnyčios varpinės.

Istorinėje varpinėje veikia modernus liftas, todėl mes nevargindami kojų užkilome į 45 m aukštyje įrengtą apžvalgos aikštelę. Iš čia užkopus autentiškais mediniais laiptais į baliustradas senamiesčiu ir neaprėpiamais Vilniaus toliais galima gėrėtis tarsi iš paukščio skrydžio.

Mus sudomino ir Fuko švytuoklė, kuri demonstruoja Žemės sukimosi aplink savo ašį efektą. Švytuoklės įtvirtinimo lizdas įrengtas varpinės bokšto antrajame aukšte. Nuo specialios pakylos galima stebėti, kaip švytuoja švytuoklė, kaip juda ratu ant plono lyno virš marmurinio ciferblato pagrindo pakabintas keliasdešimties kilogramų rutulys. Per dieną siūbuodamas rutulys keičia savo padėtį ir tai įrodo, kad Žemė sukasi aplink savo ašį.

Apsilankykite ir jūs - tikrai verta!

Belmonto nuotykių parkas

Jau rugsėjo mėnuo įpusėjo, o aš dar nebaigiau jums pasakoti apie liepos mėn. atostogas Lietuvoje... ;)


Aną kartą minėjau Belmontą, o apie jo pramogų parką parašysiu šiandien.

Tai gi, Belmonto ekstremalioms pramogoms aš negalėjau atsispirti. Tiesa, pradžioje tikrai dvejojau, lipti į tuos medžius ar nelipti, o jei jau lipti, tai kokią trasą pasirinkti.

Perskaičiusi aprašymus,  norėjau iš karto eiti į Mėlyną trasą. Gerai, kad instruktorius mane įkalbėjo pradžiai pabandyti paprastesnę, Žalią trasą. Akivaizdu, kad buvau pervertinusi savo sugebėjimus. Pasirodo aš visai neturiu jėgų (raumenų) rankose, nes jau trasos pradžioje buvau tokia pavargusi, kad nebegalėjau toliau judėti.

Paskui suėmiau save į nagą (mano mama ir Angelo mane stebėjo iš apačios ir "palaikė") ir vis gi lėtai, kaip vėžlys, bet baigiau visą trasą.

Tiesa, pasitaikė kelis kartus proga truputėlį "paskraidyti"... Va čia tai malonumas buvo!

Gerai, kad aukščio visai nebijojau....

... todėl iš karto pasiryžau desertui imti ir nučiuožti su "Zip Line"! Nuotraukos nėra, nes per greita buvau :)




Labai lauksiu komentaruose jūsų atsiliepimų apie šį bei kitus Vilniaus (Lietuvos) ir viso pasaulio nuotykių (karstymosi po medžius) parkus.

Belmontas

Šį kartelį publikuoju gerą dešimtį nuotraukų iš Belmonto.


Jame lankiausi pirmą kartą. Ir tikrai nepaskutinį!

Tai - rojaus kampelis Vilniuje ;)

Angelui labiausiai už viską Belmonte patiko... žaidimų aikštelė. Nebūtų jis padykėlis ;)

Muzikos mokykla

Kaip jau buvau minėjusi, Angelo savo darželyje trečiadieniais pradėjo lankyti Muzikos mokyklėlę.

Pagal muzikos mokytojos nurodymus, aš turėjau Angelui parūpinti vienspalvį drobinį maišelį, penalą su penkiais spalvotais pieštukais ir ploną dokumentų segtuvą.


Pinigėlius už vadovėlį turėjau įdėti į voką ir ant jo užrašyti Angelo vardą ir pavardę. Taip pat muzikos mokytoja norėjo turėti  vaikų nuotraukas - ji jas įsiklijuos į savo sąsiuvinį ir kas kartą apie kiekvieną iš vaikų parašys po porą pastebėjimų.


Praėjusį trečiadienį ir aš kartu su Angelo dalyvavau muzikos pamokėlėje. Viso buvo šeši vaikučiai. Ne visų mamytės ar tėveliai galėjo sudalyvauti užsiėmime. Buvome trys mamytės ir vienas tėvelis.


Smagu buvo neišpasakytai!
Mes visi, susikibę už rankų pradžioje turėjome eiti raudonu vilnoniu siūlu, išraizgytu po visas salės grindis, paskui juo šokuoti, bėgti, atbulomis eiti ir pan.

Tada kiekvienas vaikas gavo po raudono vilnonio siūlo  gabalą. Iš jo reikėjo išraizgyti įvairias formas, pvz. sraigę. Mudu su Angelo suraitėme mašiną. Kiti buvo padarę debesį, drugelį, ledų ragelį ir pan.


Paskui muzikos mokytoja dainavo ir grojo gitara dainelę apie sraiges ir bitutes. Mes, suaugusieji buvome sraigės (lėtai judėjome, kai apie jas dainavo), vaikai buvo bitutės (jie greitai lakstė, kai apie bitutes buvo dainuojama). Paskui mes apsikeitėme vaidmenimis.

Vėliau muzikos mokytoja vaikams pristatė muzikinį katiną (minkštą žaislą), kuris juos lydės per visas muzikos pamokėles. Tada kiekvienas vaikas gavo po vadovėlį, ant kurio viršelio puikavosi tas pats muzikinis katinas.


O tas raudonas vilnonis siūlas virto knygų skirtuku. Mes jį tiesiog įrišome į knygą (muzikos mokytoja parodė kaip).


Šiandien Angelo jau vienas (be manęs) keliavo į muzikos mokyklą. Įdomu, kokie bus šiandien jo įspūdžiai.

Augu skaitydamas: Perskaičiau knygelę - išaugo lapelis!

Mudu su Angelo iš Lietuvos atsivežėme Knygų medį. Tada pasiraitojome rankoves ir puolėme skaityti :)

Tik perskaitome knygelę, piešiame Knygų medžiui lapą ir jį kabiname ant vienos iš šakų.


Nuotraukoje matote, kaip atrodo mūsų Knygų medis rugsėjui beveik įpusėjus. Priminsiu, kad pirmąjį lapelį mes užklijavome rugpjūčio pradžioje (vėliau į konkursą įsitraukėme).

Apie smurfus

Praėjusį trečiadienį mudu su  Angelo nusmurfinome į Lėlių teatriuko spektaklį apie smurfus. Gardžiai juokėmės ir nuliūdome, kai reikėjo smurfinti namo.

Po to mes "susirgome"... smurfų liga. Smurfiname filmukus su smurfais, smurfiname komiksų knygeles apie juos (iš bibliotekos). Norime dar ir dar :)

Nuotrauka paimta iš čia.




Mes dar birželio mėnesį žiūrėjome filmą apie smurfus ir Mėlynąjį mėnulį, tačiau viskas tą kartą tuo ir baigėsi.


Net Luciano stebėjosi, kodėl aš maža būdama nebuvau smurfų fane. Lyg tuos mėlynuosius žmogeliukus kokį kartą kažkur buvau mačiusi, bet visai jais nesižavėjau iki to lemtingo Lėlių teatro spektaklio :)

Dabar daug ką apie juos žinau... Angelo nuo manęs neatsilieka  :)

Įdomūs faktai apie smurfus:

• Visi smurfai yra trijų obuolių ūgio.
• Užspringęs smurfas pasidaro geltonas.
• Smurfytę sukūrė Gargamelis. Jis nusiuntė ją sunaikinti nekenčiamų žmogeliukų kaimo, bet nepaprastas mėlynųjų nykštukų gerumas paveikė smurfytę, ji tapo gera ir pasiliko kaimelyje.
• Azraelis yra katinas, bet iki 1980 metų komiksuose jis buvo... katė.
• Smurfai pateko į televiziją, kai tuometis NBC prezidentas Fredas Silvermanas pastebėjo, kad jo dukrelei labai patinka dovanotas žaislinis smurfas.
• Į smurfų žemę galima pakliūti tik pakviestiems smurfų.
• Seniausiam smurfui – 542 metai!
• Smurfai niekada nesensta, todėl Mažylis smurfas visada liks šimto metų kūdikis...
• Niekas nežino, kiek metų Smurfytei. Nemandagu klausti damos amžiaus.
• Smurfai kalba keista kalba ir labai mėgsta visur kaišioti žodelį „smurf“. Kurgi ne, po šimts smurfų!

Einu smurfinti. Saldžių smurfų visiems!  ;)

Angelo ir jo popierinės mašinytės

Vieną rugpjūčio rytą mūsų Angelo  pasiraitojo rankoves ir puolė paišyti, o paskui karpyti mašinas, mašinėles, autobusus ir autobusiukus...

 Nemažai jų, ar ne? :)

Vėl į darželį

Angelo jau trečia savaitė kaip lanko darželį. Jam - tai tretieji mokslo metai.


Tačiau šiemet Angelo lauks viena naujiena  - nuo rytojaus jis pradės lankyti muzikos mokyklėlę.

Kadangi norinčių yra, mokytoja iš miestelio muzikos mokyklos pati atvažiuos į Angelo darželį ir jame ves pamokėles vaikams (trečiadieniais po pusrytėlių).

Tėvams tai yra nepaprastai patogu: ir vaikas lavinamas, ir jo specialiai vežioti niekur nereikia.

Kaip ir kas tiksliau, pasakyti galėsiu rytoj, nes pačioje pirmoje pamokėlėje sudalyvausiu ir aš (kaip ir kitos mamytės ar tėveliai).


Rytojau, ateik greičiau!



p.s. apie vasaros atostogas dar visko nepapasakojau. Tikiuosi, kuo greičiau suspėti tai padaryti.