Iš čia.
Kadangi pas mus žiemos nerasta, mes ir toliau su Angelo į darželį (ir iš jo) važiuojame dviračiais (Angelo savo dviratuku be pedalų).
Kad mums kelias nepabostų ir neprailgtų, mes dainuojame arba kalbamės. Jei šnekamės, tai dažniausia apie kelių taisykles, mašinas, namų ir darželio reikalus, sapnus (kada reikės atskirą įrašą parašyti) arba mokomės lietuvių kalbos.
Štai pvz. šį rytą mudu su Angelo skaičiavome kartu linksniuodami daiktavardžius:
* viena mašina, dvi mašinos, trys mašinos, keturios mašinos, penkios mašinos... dešimt mašinų (daug mašinų)
* vienas namas, du namai, trys namai.... dešimt namų (daug namų)
* vienas vaikas, du vaikai, trys vaikai...
* vienas vilkas...
* vienas vilkelis...
* viena lapė...
* viena laputė...
* vienas kiškis...
* vienas kiškutis...
* viena meška...
* viena nosis...
* viena akis...
Pranešimai
Na, aš kaip baigusi lietuvių filologiją ir esanti ikimokyklinės pdagogikos studentė, kuri susiduria ir su šita tema, galiu pasakyti, kad nesilegi teisingai. Kiekvienas tėvas, norėdamas išlaikyti savo kalbą turi kalbėti savo kalba visą laiką. Su tėčiu Angelo turėtų kalbėti itališkai, su tavim - lietuviškai. kai kalbate visi trys turit pasirinkti arba neutralią kalbą (jūsų atveju turėtų būti vokiečių) arba kalbėti dvejomis kalbomis net ir kalbėdami tryse. Vaikai labai gabūs kalboms, tačiau tavo būdas yra ne natūralus, o "mokomasis", kuris netinka dvikalbėms šeimoms. na, nebent tau nėra svarbu išlaikyti lietuvių kalbą, tai tuomet taip - užtenka ir kalbos pamokėlių...
AtsakytiPanaikintiAčiū už nuomonę ir komentarą.
AtsakytiPanaikintiTiesiog taip jau mūsų šeimoje susiklostė, kad su Angelo aš nuo pat gimimo kalbėjau itališkai ir jį išmokiau italų aš, nes tėtį jis labai mažai matė per dieną matė (kaltas darbas).
Mūsų šeimos kalba - italų.
Vokiškai kalbame minimaliai (nesakyčiau, kad tobulai ir be klaidų) ir tik už namų ribų.
Lietuviškai kalbame su seneliais per Skype, vakarais skaitome ir kalbamės ir dainuojame kelias valandas lietuviškai, kai su Dalia susimatome, irgi lietuviškai pusdienį ar dieną bendraujame, filmukus karts nuo karto lietuviškus pasižiūrime.
O lietuvių kalbos gramatikos pamokėlės, kurios karts nuo karto pasitaiko irgi nepakenkia.
Žinau, darau savotiškai, pradžioj tuo nebuvau tikra, bet dabar esu įsitikinusi, kad mūsų šeimai šis būdas tinka.
Beje, aš pati esu ne tik filologė, bet ir mokytoja ir visada mėgau kitaip daryti negu įprasta. Tiesiog, klausytis nuojautos ir širdies :)
p.s. beje, aš esu vienintelis žmogus Angelo aplinkoje, kuris su juo (ir jis su manimi) trimis kalbomis bendrauja.
Jei tėtis ar koks mūsų šeimos draugas italas į Angelo vokiškai kreipiasi, tai jis jam itališkai atsako. Žino, koks žmogus kokia kalba šneka.
O štai aš, kokia kalba su Angelo kalbėsiu, tokia kalba ir gausiu atsakymą :)