Kaimo vieškeliu bėga mergaitė. Netoli. Tik iki autobuso stotelės. Autobusas jau pravažiavo. Buvo atidžiai daugelio akių nulydėtas pro visų kaimo gryčių langus.
Ta mergaitė – tai aš. Penktadienio vakarą autobuso laukdavau nenustygdama prie stalo, nenulaikoma bobutės ir dieduko, nusipraususi švariau nei kitom dienom, įsitempusi…
O autobusas atveždavo mano Mamą. MAMĄ. Iš miesto. Ji visada kvepėdavo savo nuostabiu nepakartojamu kvapu, ji visada atveždavo kažką lauktuvėms – net nesvarbu ką, ji tiesiog užpildydavo mano gyvenimą iki pilnatvės.
Tokios pilnatvės turbūt jau ir nebeturėsiu. Pamenu, kai buvo tiek laiko būti kartu, kai tiek mažai užtekdavo pavalgyti, kai tiek nedaug kainavo juokas, kai apdarams tikdavo Mamos surauktos suknelės, kai visos baimės ir nerimas išnykdavo vien prisiglaudus prie Mamos.
Dabar retai kada taip pabūnu. Vis lekiu, bėgu, dalyvauju, perku, įsigyju, gaminu, įrodinėju. Kartais sustoju, pasakau sau, kaip visa tai nereikšminga… Ir vis tiek vėl pradedu.
Ir niekaip nebegaliu sugrįžti į tą vasaros popietę, kaimo tylą, mano gyvenimo ir galbūt visos visatos idiliją, į tą dvasinį katarsį.
Tik rašau ir rašau Mamai elektroninius laiškus, žadu sau būti tokia pati puiki Mama savo dukrytei, svajoju…
Noriu Mamos dieną atnešti mamai rieškutes gėlių žiedlapių, padėti darbuose, pagaminti vakarienę, pasėdėti vakaro tyloje kartu… Ir negaliu.
Gyvenu ne Lietuvoje: likimas išviliojo, sugundė, trukdo grįžti, vis kaišioja pagalius į sugrįžimo ratus… Ir turbūt daug Mamų liks vienos, daug dukrų negalės jų aplankyti…
Bijau galvoti, kiek ilgesio ašarų susitvenks pirmąjį gegužės sekmadienį išemigravusioje Lietuvoje.
Noriu, kad mano Mama ir kitos žinotų, jog vaikystės laimė, saugumas, jaukumas, mamos artumas ir tos būties grožis visam gyvenimui palaimino mano kelią. Kad einu per gyvenimą remdamasi tos kaimo mergaitės stiprybe. Kad kai pavargstu, užmerkiu akis ir keliauju į vaikystės kaimą, glaudžiuos prie tų prisiminimų. O kartais nereikia net užmerkti akių – prisiminimai patys krenta ir užkloja mano pasimetusią sutrikusią būtį gėlių žiedlapiais, snaigėmis, raibuliuojančiu šiltutėliu ežero vandeniu, žemuogių ir pievų kvapais – žinojimu, kad Mama yra ir saugo. Ir tik dėl to esu – esu laiminga, myliu, noriu, svajoju…
Ta mergaitė – tai aš. Penktadienio vakarą autobuso laukdavau nenustygdama prie stalo, nenulaikoma bobutės ir dieduko, nusipraususi švariau nei kitom dienom, įsitempusi…
O autobusas atveždavo mano Mamą. MAMĄ. Iš miesto. Ji visada kvepėdavo savo nuostabiu nepakartojamu kvapu, ji visada atveždavo kažką lauktuvėms – net nesvarbu ką, ji tiesiog užpildydavo mano gyvenimą iki pilnatvės.
Tokios pilnatvės turbūt jau ir nebeturėsiu. Pamenu, kai buvo tiek laiko būti kartu, kai tiek mažai užtekdavo pavalgyti, kai tiek nedaug kainavo juokas, kai apdarams tikdavo Mamos surauktos suknelės, kai visos baimės ir nerimas išnykdavo vien prisiglaudus prie Mamos.
Dabar retai kada taip pabūnu. Vis lekiu, bėgu, dalyvauju, perku, įsigyju, gaminu, įrodinėju. Kartais sustoju, pasakau sau, kaip visa tai nereikšminga… Ir vis tiek vėl pradedu.
Ir niekaip nebegaliu sugrįžti į tą vasaros popietę, kaimo tylą, mano gyvenimo ir galbūt visos visatos idiliją, į tą dvasinį katarsį.
Tik rašau ir rašau Mamai elektroninius laiškus, žadu sau būti tokia pati puiki Mama savo dukrytei, svajoju…
Noriu Mamos dieną atnešti mamai rieškutes gėlių žiedlapių, padėti darbuose, pagaminti vakarienę, pasėdėti vakaro tyloje kartu… Ir negaliu.
Gyvenu ne Lietuvoje: likimas išviliojo, sugundė, trukdo grįžti, vis kaišioja pagalius į sugrįžimo ratus… Ir turbūt daug Mamų liks vienos, daug dukrų negalės jų aplankyti…
Bijau galvoti, kiek ilgesio ašarų susitvenks pirmąjį gegužės sekmadienį išemigravusioje Lietuvoje.
Noriu, kad mano Mama ir kitos žinotų, jog vaikystės laimė, saugumas, jaukumas, mamos artumas ir tos būties grožis visam gyvenimui palaimino mano kelią. Kad einu per gyvenimą remdamasi tos kaimo mergaitės stiprybe. Kad kai pavargstu, užmerkiu akis ir keliauju į vaikystės kaimą, glaudžiuos prie tų prisiminimų. O kartais nereikia net užmerkti akių – prisiminimai patys krenta ir užkloja mano pasimetusią sutrikusią būtį gėlių žiedlapiais, snaigėmis, raibuliuojančiu šiltutėliu ežero vandeniu, žemuogių ir pievų kvapais – žinojimu, kad Mama yra ir saugo. Ir tik dėl to esu – esu laiminga, myliu, noriu, svajoju…
Pranešimai
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą