Nuo Laufrad - ant dviratuko

Viskas prasidėjo aną penktadienį. Mudu su Angelo bei du vaikai (broliukas ir sesutė iš Angelo darželio grupės) ir jų mama, smagiai leidome laiką žaidimų aikštelėje prie mūsų namų.

Anie du vaikučiai (kaip ir jų mama) buvo ratuoti. Aš užsispoksojau į mergaitės dviratuką (ji - Angelo metų), galvodama, kad va turbūt pats laikas ir Angelui būtų pradėti važiuoti dviratuku, ne Laufrad, nes pastarasis labai batus gadina ir ne toks greitas, kaip dviratis yra.

Dar pagalvojau, kad neblogai būtų, jei Angelo tos mergytės dviratuku pabandytų pavažiuoti, tada žinočiau ar tokio jam reikia, o gal didesnio. Angelo, atrodo, perskaitė mano mintis, nes tuo metu jis paprašė savo draugės, ar galėtų jos dviratuku pavažiuoti.

Deja... nepavyko Angelui pavažuoti, nes jis minti pedalų nemokėjo... Vis atgal jam kažkaip mynėsi (ir stabdėsi).

Prisiminiau, kad mes rūsy turime Angelo triratuką, kuriuo jis taip ir nebuvo išmokęs važiuoti, nes kažkaip per sunkiai jo pedalai sukosi.


Dar tą patį penktadienį parsinešėme triratuką iš rūsio. Jau po kelių minučių Angelo juo be problemų važiavo. Vėliau jam toptelėjo mintis žaisti paštininką ir vežioti laiškus ir siuntinius. Per šią savaitę mudu su Luciano ne kartą buvome apie 6:00 pažadinti mūsų stropaus paštininko ir jo nepaprastai garsaus skambaliuko ;)


Vakar Dalia Angelui suveikė dviratuką iš antrų rankų (jau aną šeštadienį pranešė, kad kai galės jį atveš).

Angelo tik ant jo sėdo ir... nulėkė su vėjeliu! Štai ką reiškia, kad Angelo beveik metus daug važinėjo su Laufrad (išmoko laikyti pusiausvyrą). Ir jokių pagalbinių ratukų jam neprireikė.



Šaunuolis!