Pas mus jau baigia visas sniegas nutirpti, tai Angelo turėjo progos išbandyti savo pirmuosius botus. Kaip jis entuziastingai taškėsi, trepseno balose!

Ir kiek daug Angelino piešė šiomis dienomis. Ar esat ką girdėję apie "burzgiančius flomasterius" ar "daugiaspalvį piešimą" ?

Angelo burzgiantys flomasteriai:

Angelo daugiaspalvis piešimas:

Sugalvojom dar vieną, bet kitokią, nei aną kartą lesyklėlę padaryt, ir padarėm jų dvi! Reikėjo kokoso taukų mišinio (jaučiu neteisingai išverčiau), kurį ištirpinom ir sumaišėm su grūdais ir sėklomis.

Kažkurį vakarą kepėm sausainiukus.

Radau labai nuostabių filmukų apie kaimynystėje ir, apskritai, pasaulyje gyvenančius gyvūnus. Parodžiau juos Angelinui. Mano nustebimui, vėl jam sunku buvo juos įvardinti, nes iki šiol juos buvo matęs tik nuotraukose (daugumą). O čia pamatė, kai jie juda, ką veikia. Kas man dar labai patiko, kad prieš pristatant gyvūną, parodoma kokius jis pėdsakus palieka.

O šiandien ryte vėl ėjom į antradieninę žaidimų grupę. Smagiai praleidom laiką dainuodami ir žaisdami. Man labai įsiminė, kaip vaikučiai snaiges piešė.

Oi prisijuokiau, kai pasibaigus užsiėmimui Angelino atnešė mergytei Amy jos batukus, o ji maloniai padėkojo Angelui, sakydama: "Du bist aber lieb, du bist ein Nikolaus! " (Koks tu mielas (geras), tu esi Senelis Šaltis!).

Apie daug ką po trupinėlį.

Štai kaip Angelo man vieną rytą atsakinėjo į klausimus:

- Angelo, come si chiama tuo papà? (Kuo vardu tavo tėtis?)
- Schatz. (vokiškai - turtas, brangenybė)
- Come si chiama tua mamma? (Kuo vardu tavo mama?)
- (Pagalvojo šiek tiek.) Schatz.
- Come ti chiami tu? (Tu kuo vardu?)
- (Galvojo, galvojo ir sugalvojo.) Schatz!

Pasipildė Angelino žaislinė krautuvėlė dviem produktais.

Trečiadienį po pietų vedžiau Angelo į darželį, kur jis žais su kitais vaikučiais, darys darbelius, dainuos ir... bus be manęs. Šį kartelį visos mamytės buvo su savo vaikučiais kartu, bet jau nuo kitos savaitės, pratinsis tie vaikučiai būti be mūsų, mamyčių. Tas kelias valandas trečiadieniais, aš būsiu laisva, kur norėsiu, ten galėsiu eiti, bet, aišku, vis galvosiu, kaip gi tam mano mažyliui sekasi.

Štai čia Angelino darželio grupelės ženkliukas:

Vakar labai turiningai diena prabėgo. Statėm senį besmegenį...

... padarėm vieną žirafą iš sniego "Milijonui žirafų"...

... vėl ėjom į parką pasižiūrėti, kaip gi tos mūsų lesyklėlės atrodo...

... darėm tokį eksperimentą: į butelį įpylėm 0,1 litro acto, į balionėlį įbėrėm šiek tiek kepimo miltelių ir, žiūrėkit, kas gavosi:

... bei, Angelo piešė kreidelėmis.

Prisiminiau, ko dar nesu paminėjus. Kai Angelino pilvas gurgia, kai jis alkanas (kartais ir taip būna, bet tikrai retokai) Angelo pastebi, ir uždėjęs ranką ant pilvuko patenkintas šypsosi.

Gėles stengiuosi laistyti su Angelo. Jam aiškinu, kad ir jos nori gerti, kaip ir mes visi.

Vakarais prieš einant miegot, kartais žiūrim trumpus filmukus lopšines, o kartais aš Angelino paprašau paimti iš jo spintelės "saldžių sapnų" skrynelę. Joje yra įtaisytas toks mechanizmas: pasukus raktelį, skamba lopšinė. O toje skrynelėje yra daugybė kortelių (net neskaičiavau kiek jų iš viso) su trumpomis pasakaitėmis ar dainelėmis.

Angelino sulaužė savo lovytę, nupirkom jam kitą (padevėtą), vienu metu pora dienų stovėjo abi lovelės jo kambary, tai Angelo rodydavo į tą savo senąją ir sakydavo "otto" (=rotto) (sulaužyta), o tada į tą naująją
"bajo bajo" (=bello) (gražu).

Antradienį, po ilgos pertraukos, vėl buvome žaidimų grupelėje. Pasikartojome jau mokėtas daineles, bei mokinomės vieną naują apie snaiges.
Žaidėme tokį žaidimą: buvome "meškučiai", ėjome ratu apie sudėtas pagalves, ir po signalo griūdavom (tiksliau, mes mamos, "meškos", švelniai nutupdydavom mūsų "meškučius") ant tų pagalvių.
Vėliau, ant dekiuko prignaibėm vatos gabaliukų a la snaigės, ir kilnojom, bei leidom žemyn dekį - skraidinom snaiges.

Po to vaikiukai slėpėsi po tuo dekiuku, mes juos uždengdavom, tada tarsi ieškodamos ir surasdamos juos, pakeldavom dekiuką.

Ir dar, supom vaikučius po vieną tame dekiuke, labai jiems patiko. Tik ir kartojo dar ir dar!

Ką dar veikė vaikiukai? Čiuožinėjo nuo tramplino arba lipinėjo laiptukais ir šokinėjo ant pagalvių.

Užsirašiau į mūsų miestelio biblioteką. Labai nustebau pamačius, kad ten pilna knygelių kietais viršeliais mažiems vaikams. Kol aš rinkausi knygas, Angelino žaidė vaikams skirtame kampelyje. Ką ten žaidė, pasičiupęs knygeles vartė! Vėliau priėjo toks didesnis vaikas prie jo, ir pradėjo su batais šlapiais nuo sniego ant pagalvių laipiot. Angelino buvo be batų (pats suprato, kad reikia nusiimti juos, tik aš jam padėjau), klausiamu žvilgsniu pažiūrėjo į tą bėgėdį vaiką, ir bandė jam piršteliu grūmot. Aš Angelinui pasakiau, kad tuoj bibliotekos darbuotoja įduos tam neklaužadai skudurą į rankas (taip aš darau su Angelo, kai jis bežaisdamas išlieja pieną ar arbatą ant grindų) ir lieps viską valyti.

Štai kokias knygeles paėmiau Angelinui:

Sekmadienį ėjom sportuoti. Angelino labai džiaugėsi ir per tas dvi savaites, kai buvo uždaryta (žiemos atostogos) nepamiršo, kur gi mes sekmadieniais paprastai einam.
Sporto salėj radom įvairių naujų atrakcijų. Angelo išbandė ant virvių ištemptą suolą (kaip linguojantį tiltelį), gana greitai ir neparvirsdamas jį perėjo. 
Paskui, aš pririšau virvę prie tokios minkštos guminės skraidančios lėkštės, bėgdama ją vilkau žeme, o Angelino bandė pagauti. Vėliau, Angelino atsisėdo ant tos skraidančios lėkštės, laikėsi už virvutės, o aš jį tempiau per visą salę. Oi kiek krykštavo jis, kad net kartais pamiršdavo laikytis, ir griūdavo ant žemės.
Ką dar veikėm? Žiūrėjom, kaip vieną tokia mamytė pririšo tris gumines lėkštes ant trijų virvučių, o trys jos dukrytės buvo "katės" ir bandė sugauti tas lėkštelės. Angelinui tikrai keistai atrodė, kad mergaitės, kurios daug didesnės už jį, ne vaikščiojo, bet ropojo. Bandžiau jam aiškint, kad jos vaidina "kates", o Angelino man prieštaravo, kad jos visgi "bimbe" (mergaitės), o ne katės.

Namolio pasukom keliu per parką. Norėjom pažiūrėt, kas gi iš mūsų lesyklėlių liko. Net juokas suėmė, kai radom visus žemės riešutukus iškapotus iš ledo. Kokie darbštuoliai, tie paukšteliai!

Užsukau į "Milijono žirafų" svetainę, pamačiau, kad ir mūsų darbeliai ten jau įdėti. Tik va, rašiau, kad darbelių autoriai Angelo ir Eglė, 22 mėnesiai ir 28 metai, o ten įrašyta, kad 22 metai. Ką darysi. Nieko baisaus.

Mudu su Angelino padarėm dar vieną lesyklėlę.

Ją pakabinome mūsų balkone.

Internete susiradau Münster zoologijos sodo puslapį. (Gal kada pavasarį jame apsilankysim). Rodžiau Angelui foto, klausinėjau ar jis žino, kas čia per gyvūnas ir pan. Atpažino varlę, žirafą, liūtą pavadino kate, o mešką - šunimi. Vis dėlto, paveikslėlių knygose tie pieštiniai gyvūnai skiriasi nuo tikrų. Bežiūrėdamas į nuotraukas antrą kartą, Angelo atpažino žirafą, dramblį, raganosį, beždžionę.

Daviau Angelinui tuščią indelį nuo varškės, ir dar vieną, nuo arbatos. Žaidžiam taip, kad jis eina į parduotuvę ir perka varškės bei arbatos. Žiūrėsim, kokių dar indelių ar dėžučių galiu duoti Angelinui.

Kuo dažniau, tuo daugiau leidžiu Angelinui lauke pavaikščioti. Jis gana klusniai seka iš paskos, o jei susidomi kažkuo, tai paragintas pasiveja mane.
Vakar į rankas pasiėmė nemažą apledijusį sniego gabalą. Kokį dvidešimt kartų jį paleido kristi ant žemės, pirmus kartus tas sniego gabalas skilo į mažesnius gabaliukus. Angelo išsirinko vieną iš jų, ir nešėsi su savimi toliau. Aš jam pasiūliau parsinešti tą sniego/ledo gabaliuką namo. Pasakiau, kad padėsim jį į kibirėlį ir stebėsim, kaip ištirps ir pavirs vandeniu. Angelino į mane kreivai pasižiūrėjo, pakratė galvą, ir paliko tą sniego gabaliuką gulėti ant žemės.

Šiandien ryte aš, matant Angelui, apkabinau Luciano ir pasakiau: "Mio papà, mio!" (mano tėtis). Angelino paprieštaravo: "Nonno!" (Senelis)! Man prireikė kelių sekundžių, kad suprasčiau, ką turėjo omeny Angelo. O gi visai paprasta. Aš jam esu ne kartą kartojus, kad senelis tai mano tėtis. Tai jis man paprasčiausiai norėjo priminti, kad ne jo tėvelis mano tėtis, o kad senelis - mano tėvelis!

Ką iškrėtė Angelo? Radau į skutelius suplėšytą tualetinio popieriaus ritinėlį. Ką gi - liepiau viską surinkti ir išmesti į šiukšlių dėžę.

Kai mes kartu valgom, būna trūksta dar ant stalo to ar ano, tai Angelino naudojasi proga, ir nukniaukia man iš lėkštės skanesnius maisto gabaliukus. Ir šiaip, bevalgydamas Angelo iš maisto "stato" mašinas, laužo duonos gabaliukus, ar sausainius ir "važinėja" po lėkštę ar ant stalo.

Šiomis dienomis lašinu vaikučiui į nosį vaistukų. Ne tik jam vienam, ir visai jo žaisliukų armijai.

Vakar paišėme žirafas "Milijonui žirafų", nes norime, kad “žirafų rinkėjas” laimėtų. Ir jus jam galite padėti!

Nuo pat sausio pradžios su Angelino žiūrėjome "Mulan I" ir "Mulan II" itališkai, kas dieną po kelis epizodus, kaip išeidavo. Man - tai vienas iš pačių nuostabiausių animacinių filmukų, dainos ir muzika - fantastika!

Karts nuo karto, nuperkam Angelinui naujų, didesnių rūbelių. Jei iš Lidl - tai jie būna supakuoti ir prie kiekvieno dar po vaikiuką ant kartoninio lapo, kuris tą ar kitą rūbelį demonstruoja. Oi kaip Angelo dievina tuos vaikučius, štai mergaites (kai kurie rūbai būna unisex, pvz. apatiniai ar treninginės kelnės ar džemperis) jis nubučiuoja. Angelino pačios mylimiausios, tai tos šviesiais plaukais ir žydromis akimis.

Žinokit, kokį man įdomų žaislinį termometrą teko šią savaitę matyti! Palaipsniui "kylant" temperatūrai, pasirodo vis kitas paveikslėlis. Jei +36° ir daugiau - tai vaikutis žaidžia kieme, jei +37° ir daugiau - sėdi namie, ir jei +38° ir daugiau - guli lovoje. Tikrai nuostabiai paaiškinta vaikams, ką reikia atitinkamoj situacijoj daryti, nes tie skaičiukai jiems nelabai ką sako.

Reikia slėpti nuo Angelino įvairius kremus tubelėse ir indeliuose - per kelias sekundes sugeba atsukti dangtelius!

Angelo užvakar pats užsidėjo savo žieminį dešinį batą (žaisdamas, į lauką tuo metu nesiruošėm), bei įjungė tėčiui kompiuterį (bet jo niekas neprašė).

Angelinui neduoda ramybės slogytė - štai pagal kokį mūsų gydytojos receptą padariau lašiukų vaikiuko nosytei: 250 ml virinto vandens ir pusė arbatinio šaukštelio druskos. Pipetę ir buteliuką turėjom nuo ankščiau pirktų vaistukų.

Pastebėjau, kad jei Angelo kalba ar mato du tokius pačius daiktus, tai du kartus pakartoja to paties daikto pavadinimą.

Vakar ėjome į parką tikrinti, ar paukštukams patiko mūsų lesyklėles.

Radom apvalgytas. Nudžiugom, kad patiko! O vakare sugalvojom piešti angelus sniege.

Šiandien klijavom piratų papūgą ir...

lobio žemėlapį.

Vakarienei valgėm spaghetti. Aš greičiau baigiau valgyti už Angelino, o jis į puodą parodė, lyg dar norėdamas valgyt, aš jam atsakiau, kad nebėra tame puode nieko, o Angelo, pasirodo dėl manęs pergyveno - ranka pakabino spaghetti iš savo lėkštutės, ir man į lėkštę įdėjo.

Štai kiek dar visko prisiminiau, ko dar nesu pasakojus.
Su Angelino einu į rūsį skalbti. Jis kantriai palaukia, kol aš skalbimo mašiną pakrausiu, įdėsiu miltelių ir minkštiklio, tada Angelo paspaudžia paleidimo mygtuką. Įdomiai jis skalbimo mašiną vadina "bu bu bu tite". Ir dar su rankute parodo kaip ji sukasi.

Prieš metus Angelino dar nei vieno dantuko (jei neskaičiuosim 2 vos vos išlindusių) neturėjo. O dabar jų turi net 12!

Kai aš skaitau kokį žurnalą, ir Angelo prisistato. Jei mato, kad mažai tame mano skaitale paveiksliukų, tai kokią savo knygelę atsineša ir įsitaiso šalia manęs. Vis man rodo, ką joje mato.

Jeigu Angelino pats išsipurvina, ar pamato kažką nešvaraus, tai taip įdomiai išsireiškia "fu fu fu poko (=sporco) (nešvaru)".

Jeigu klausomės kokios muzikos ar šiaip dainų, jei tuo metu dainuoja vaikai, Angelo tai pastebi, ir man sako "bimbo".

Kai aš lankstau rūbus, Angelino smalsiai mane stebi, ir komentuoja kieno rūbą aš tuo metu lankstau. Puikiai žino, kuris tėvelio, kuris mamos, o kuris jo. Tik jei mano juodas kelnes pamato, galvoja, kad tai Luciano, nes jis paprastai vien juodas kelnes nešioja.

Angelino jau beveik moka persižiegnoti, pabaigoj gražiai sudeda rankutes ir pasako "Amen".

Kai vakaras ateina, prieš miegą, paraginu Angelo sudėti žaisliukus į vietą. Jis žino, kur reikia knygeles dėti, kur kaladėles, o kur minkštus žaisliukus. Aš jam truputį padedu tvarkytis. Pastebiu, kad kas kartą Angelino vis greitesnis būna.

Vakar mes su Angelo labai šaunias ir modernias lesyklėles pagaminom.

Į formą Angelino pridėjo žemės riešutų ir apelsino skiltelių. Aš užpyliau šaltu vandeniu ir padėjau į šaldymo kamerą. Vėliau, panašiai, dar vieną formą pripildžiau.

Šiandien pakabinom abi valgomas lesyklėles parke ant medžio.

Taip pat, šiomis dienomis su Angelino gliaudėm žemės riešutus. Ir valgėm.

Pabandysiu prisiminti, ką dar naujo išmoko Angelino, ko dar nebuvau paminėjus.
Angelo "atrado" aidą. Jis sužinojo, kad kuo patalpa didesnė (ypač tinka laiptinė ar kažkas panašaus), tuo geriau girdisi, kaip tas "kažkas" atkartoja, ką jis sako.

Angelino pastaruoju metu labai daug šneka "savo" kalba. Kartais taip rimtai į mane žiūri, ir kad pasakoja, aiškina. Jei aš nei vieno žodžio nesuprantu, tai stengiuosi kažką neutralaus pasakyt, ar galva palinksėti - parodyti, kad klausau ir pan. Noriu, kad dar daugiau šnekėtų.
Kartais būna super juokinga, kai aš kažką Lucianui pasakoju, o Angelino iliustruoja: arba (dažniausiai paskutinį) žodį atkartoja, arba gestais bando aiškint. Žinokit, toks jausmas, kad mes abu susirepetavę būnam. Tikrai smagiai žiūrisi.

Aš su Angelino valgau visada kartu, už to paties stalo (prisėdu ant pagalvėlės prie Angelino staliuko). Valgom tą patį, tik gal kartais mano lėkštė būna didesnė, ar gilesnė, o Angelo - dažniausiai iš plastmasės. Tai jis, su šaukštu ar šakute padaužo tiek į savo lėkštės, tiek į mano lėkštės šoną - stebisi garsų įvairumu.

Nebūna nei vienos dienos, kad Angelino nežaistų su mano ar Luciano batais ar šlepetėmis. Dabar jau juos kaip reikalas apsiauna, abu iš karto, pataiko dešinę ant dešinės, kairę ant kairės, ir žingsniuoja po namus. O kartais galima išvysti ir tokį vaizdelį: Angelo pasiima į rankas po 2 tos pačios poros batus, taip elegantiškai, ir vėliau padeda juos visus ant žemės, taip dailiai surikiuotus, kad net nemoku paaiškinti.

Man smagu, kad jei kartais, maudydama Angelino, pamirštu kokį jo rūbelį ar sauskelnes kambary, tai pasodinu Angelo vonioj ant kilimėlio, apsupu rankšluosčiu, ir jo prašau pasėdėt ramiai ir manęs palaukti. Taip jis ir daro.

Šiaip Angelino jau puikiai žino, kad prieš valgį ir po valgio plaunam rankutes, pats pirmas į vonią bėga, šviesą uždega, duris uždaro.

O dabar trumpai užsiminsiu, kaip mes namuose Naujuosius sutikom.
Kadangi Angelino jau apie pusė vienuolikos labai pavargęs buvo, tai nusprendėm pora fejerverkų paleisti ankščiau laiko, kad ir Angelo galėtų jais pasigrožėti. Specialiai parinkom tuos, kurie aukštai nešauna, lieka savo vietoj (mūsų atveju, balkone) ir džiugina spalvų spektakliu.
Angelino klusniai sėdėjo ant kėdutės priešais svetainės lango stiklą (mūsų langas iki pat žemės, ir pro jį matom beveik visą balkoną) ir stebėjo kaip ten tie mūsų fejerverkai šaudė.
Gal kokius aštuonis tėvelis uždegė. Ir, žinokit, tuo pat metu nukrito nuo lango Kalėdinė dekoracija, visai šalia Angelo, aš tuo metu nežiūrėjau visai į tą pusę, tai tikrai rimtai išsigandau, nes jau galvojau, langas išdužo ar ką. O abu vyrai, tiek mažasis, tiek didysis, nusišypsojo man.

Ir dar vienas smagus vakaro momentas - valgėm bignè, Luciano (kuris juos ir darė) užsiminė, kad Angelino atsargiai valgytų (nes viduj daug labai kremo). Kas juokingiausia, kad Angelo išsitepliojo vos vieną pirštą kremu, o Luciano... taip suspaudė savo bignè, kad visas šokoladinis kremas ištekėjo ant jo šviesių rūbų. Aš tai lūžau iš juoko, dar bandžiau komentuot, kad vaikutis gražiau už tėvelį valgyt moka. Kaip juokinga mums visiems buvo, dabar, berašydama, krizenu prisiminus kaip Naujus sutikom.