Augu skaitydamas: Svečiuose pas ūkininką. Vaikai mokosi piešti. Žingsnis po žingsnio.

Mano blog`o ištikimi skaitytojai žino, kad mano ir Angelo gyvenime knygos vaidina nepaprastai didelį vaidmenį. Į tai atkreipė dėmesį ir knygų leidybos grupė „Alma littera“.


Nukrypsiu truputuką nuo temos, ar žinojote, kad net daugiau nei pusė Lietuvos gyventojų visai neskaito? Apie apklausą plačiau pasiskaityti galite čia.
Šaunu, kad „Alma littera“ projektu "Augu skaitydamas" ugdo vaikų pomėgį skaityti knygas - plačiau apie tai čia.



O dabar apie knygelę „Svečiuose pas ūkininką. Vaikai mokosi piešti. Žingsnis po žingsnio.“


Žaisdami žaidimą „Ūkininko kieme“, vaikai (miestiečiai) sužinos, ką galima pamatyti kaime. Mes patį žaidimą prašokome, tiksliau, jį naudojame tik kaip turinį.



Pirmiausiai mudu su Angelo nusprendėme visą knygelę perskaityti, o tik paskui piešti. Tačiau jau po kelių puslapių Angelo rankos stvėrė popieriaus lapą bei spalvotus pieštukus ir puolė piešti.

O stebuklų stebukle! Angelo juk taip nenoriai piešdavo! Aš irgi prie jo prisijungiau su entuziasmu, nes sumaniau patobulinti savo labai menkus piešimo įgūdžius. Tai tikrai lengva ir labai smagu!

Knygelėje - teksto ne per daugiausia. Jis - lengvai suprantamas ir žaismingas. Iliustracijos - didelės ir iškalbingos.

Piešiame:

Angelo piešiniai:

Mano keverzonės:

O čia galite pavartyti pačią knygelę.

Jeigu nelikote abejingi šiai knygelei, gal susidomėsite tos pačios autorės knygute apie zoologijos sodo gyvūnus. Mes ją irgi norėtume turėti!

Linkiu visiems malonaus skaitymo (ir piešimo)!

Darbelis: Skaičiukai nuo 1 iki 50

Angelo be skaičių negali gyventi - jie jam visas pasaulis. Tai esu pastebėjusi jau seniai.

Aną penktadienį pasiėmiau penkis popieriaus lapelius, visus skirtingų spalvų. Kiekvieną iš jų sukarpiau į dešimt kvadratėlių ir ant jų surašiau skaičiukus nuo 1 iki 50 (kiekviena dešimtis skaičių, tos pačios spalvos).

Angelo sudėliojo pirmąją dešimtį be mano pagalbos. Antrąją dešimtį sudėjome kartu. Paskui jam tarsi akutės atsivėrė ir jis praktiškai be mano pagalbos baigė dėlioti skaičiukus.

Tiesa, visus skaičius iki 50 įvardinti žodžiu Angelo dar nelabai moka, bet žino, kuris po kurio seka ;)

Servetėlių laikiklis nuo Angelo - Mamos dienos proga

Šį nepaprastai mielą servetėlių laikiklį Angelo sumeistravo darželyje su didele auklėtojų pagalba.

Ši dovanelė ne tik kad graži, bet ir labai praktiška. Buvau maloniai nustebinta.

Tortas nuo Angelo - Mamos dienos proga

Vakar paklausiau Angelo, ar jis norėtų man pagaminti braškinį tortą (šį sekmadienį tiek Vokietijoje, tiek Italijoje švenčiama Motinos diena). Jis net nesumirksėjęs sutiko.

Angelo pats nusprendė, kaip ir kiek braškių pjaustyti, ir kaip jas ant torto pagrindo sudėlioti - aš į šį reikalą visai nesikišau.

Tortas gavosi nepaprastai skanus - jau suspėjo išgaruoti, taip rytdienos Motinos dienos ir nesulaukęs... ;)

Stalo žaidimai: LEGO "Shave a sheep" arba "Apkirpk avį"

Ne tik Lego kaladėlės, bet ir Lego kaladėlių stalo žaidimai yra labai geras ir smagus dalykas :)


Štai, kad ir žaidžiant žaidimą "Apkirpk avį", pirmiausiai reikia sumeistrauti avytes, vilką, ir žaidimų kauliuką (kurį galima kas kartą vis kitokį sudėlioti), o paskui galima jau žaisti.

Kiekvienas žaidėjas gauna po avį be vilnos. Vilna (baltos kaladėlės) guli stalo viduryje.

Žaidėjai paeiliui meta kauliuką. Žaidėjas pats pasirenka (jeigu atsiverčia dvipusė kauliuko pusė) koks ėjimas jam tuo momentu naudingesnis: auginti avies vilną, ar ją kirpti, apsikeisti su bet kokiu kitu žaidėju avimis, pakviesti vilką ir išgąsdinti kito žaidėjo avį (avis pames visą vilną).

Laimės tas žaidėjas, kuris bus nukirpęs daugiausiai vilnos.



Labai smagus žaidimėlis, patikėkite!  ;)

Stalo žaidimai: Ravensburger "Max Mäuseschreck"

Šį stalo žaidimą mes įsigijome dar pernai, žaislų iš antrų rankų turgelyje beveik už dyką. Lietuviškai jį galima būtų pavadinti " Maksas - pelių siaubas".

Maži geltoni sūrio gabalėliai ( a la žaidimo kauliukai) mus iš pirmo žvilgsnio pakerėjo.

Žaidimo taisyklės labai paprastos  - kiekvienas žaidėjas išsirenka po jam patinkančios spalvos peliuką, kuris kelionę pradės nuo tos pačios spalvos laukelio (namelio), kaip ir jis pats yra (beje, keliaus dėžutės atbraila). 

Tada paeiliui metame kauliukus, sūrio gabaliukus, į dėžutę ir skaičiuojame, kiek jų nusileidžia ant paveikslėlių su sūriu (už kiekvieną sūrį po langelį į priekį), kiek ant bėgančių pelyčių (visi žaidėjai po tiek langelių į priekį pajuda) ir kiek ant katinų (visi kiti (ne tas, kuris metė kauliuką) tiek langelių atgal grįžta).

Tai tikrai smagus stalo žaidimas visai šeimai. Beje, jį bežaisdami mažyliai pramoks matematikos pradmenų (sudėties ir atimties).

Laiškas mamai iš emigracijos

Paveiksliuką pasiskolinau iš čia, o iki širdies gelmių sugraudinantį tekstą - iš čia.

Kaimo vieškeliu bėga mergaitė. Netoli. Tik iki autobuso stotelės. Autobusas jau pravažiavo. Buvo atidžiai daugelio akių nulydėtas pro visų kaimo gryčių langus.
Ta mergaitė – tai aš. Penktadienio vakarą autobuso laukdavau nenustygdama prie stalo, nenulaikoma bobutės ir dieduko, nusipraususi švariau nei kitom dienom, įsitempusi…
O autobusas atveždavo mano Mamą. MAMĄ. Iš miesto. Ji visada kvepėdavo savo nuostabiu nepakartojamu kvapu, ji visada atveždavo kažką lauktuvėms – net nesvarbu ką, ji tiesiog užpildydavo mano gyvenimą iki pilnatvės.
Tokios pilnatvės turbūt jau ir nebeturėsiu. Pamenu, kai buvo tiek laiko būti kartu, kai tiek mažai užtekdavo pavalgyti, kai tiek nedaug kainavo juokas, kai apdarams tikdavo Mamos surauktos suknelės, kai visos baimės ir nerimas išnykdavo vien prisiglaudus prie Mamos.
Dabar retai kada taip pabūnu. Vis lekiu, bėgu, dalyvauju, perku, įsigyju, gaminu, įrodinėju. Kartais sustoju, pasakau sau, kaip visa tai nereikšminga… Ir vis tiek vėl pradedu.
Ir niekaip nebegaliu sugrįžti į tą vasaros popietę, kaimo tylą, mano gyvenimo ir galbūt visos visatos idiliją, į tą dvasinį katarsį.
Tik rašau ir rašau Mamai elektroninius laiškus, žadu sau būti tokia pati puiki Mama savo dukrytei, svajoju…
Noriu Mamos dieną atnešti mamai rieškutes gėlių žiedlapių, padėti darbuose, pagaminti vakarienę, pasėdėti vakaro tyloje kartu… Ir negaliu.
Gyvenu ne Lietuvoje: likimas išviliojo, sugundė, trukdo grįžti, vis kaišioja pagalius į sugrįžimo ratus… Ir turbūt daug Mamų liks vienos, daug dukrų negalės jų aplankyti…
Bijau galvoti, kiek ilgesio ašarų susitvenks pirmąjį gegužės sekmadienį išemigravusioje Lietuvoje.

Noriu, kad mano Mama ir kitos žinotų, jog vaikystės laimė, saugumas, jaukumas, mamos artumas ir tos būties grožis visam gyvenimui palaimino mano kelią. Kad einu per gyvenimą remdamasi tos kaimo mergaitės stiprybe. Kad kai pavargstu, užmerkiu akis ir keliauju į vaikystės kaimą, glaudžiuos prie tų prisiminimų. O kartais nereikia net užmerkti akių – prisiminimai patys krenta ir užkloja mano pasimetusią sutrikusią būtį gėlių žiedlapiais, snaigėmis, raibuliuojančiu šiltutėliu ežero vandeniu, žemuogių ir pievų kvapais – žinojimu, kad Mama yra ir saugo. Ir tik dėl to esu – esu laiminga, myliu, noriu, svajoju…

Nuo Laufrad - ant dviratuko

Viskas prasidėjo aną penktadienį. Mudu su Angelo bei du vaikai (broliukas ir sesutė iš Angelo darželio grupės) ir jų mama, smagiai leidome laiką žaidimų aikštelėje prie mūsų namų.

Anie du vaikučiai (kaip ir jų mama) buvo ratuoti. Aš užsispoksojau į mergaitės dviratuką (ji - Angelo metų), galvodama, kad va turbūt pats laikas ir Angelui būtų pradėti važiuoti dviratuku, ne Laufrad, nes pastarasis labai batus gadina ir ne toks greitas, kaip dviratis yra.

Dar pagalvojau, kad neblogai būtų, jei Angelo tos mergytės dviratuku pabandytų pavažiuoti, tada žinočiau ar tokio jam reikia, o gal didesnio. Angelo, atrodo, perskaitė mano mintis, nes tuo metu jis paprašė savo draugės, ar galėtų jos dviratuku pavažiuoti.

Deja... nepavyko Angelui pavažuoti, nes jis minti pedalų nemokėjo... Vis atgal jam kažkaip mynėsi (ir stabdėsi).

Prisiminiau, kad mes rūsy turime Angelo triratuką, kuriuo jis taip ir nebuvo išmokęs važiuoti, nes kažkaip per sunkiai jo pedalai sukosi.


Dar tą patį penktadienį parsinešėme triratuką iš rūsio. Jau po kelių minučių Angelo juo be problemų važiavo. Vėliau jam toptelėjo mintis žaisti paštininką ir vežioti laiškus ir siuntinius. Per šią savaitę mudu su Luciano ne kartą buvome apie 6:00 pažadinti mūsų stropaus paštininko ir jo nepaprastai garsaus skambaliuko ;)


Vakar Dalia Angelui suveikė dviratuką iš antrų rankų (jau aną šeštadienį pranešė, kad kai galės jį atveš).

Angelo tik ant jo sėdo ir... nulėkė su vėjeliu! Štai ką reiškia, kad Angelo beveik metus daug važinėjo su Laufrad (išmoko laikyti pusiausvyrą). Ir jokių pagalbinių ratukų jam neprireikė.



Šaunuolis!

Eksperimentų muziejuje Phänomania Erfahrungsfeld Essen

Antrąją Velykų dieną (vaje, kokios senos naujienos) mes trys apsilankėme eksperimentų muziejuje Phänomania Erfahrungsfeld, Essen.


Kas pakankamai stipriai suko šio mechanizmo rankeną, tai galėjo išvysti papūgą narvely (vienoj pusėj pavaizduota papūga, kitoj - narvelis):

Ar matote dvi moteris?

Pasukime ratus - sumirgės akyse:

Kiek šis dramblys turi kojų?

Smagių, bet be galo sunkių ir suktų užduočių staliukas:

Užduotis: kišti ranką į ąsočius ir apčiuopomis atspėti, kas jų viduje. Atsargiai, nes viename iš jų yra vanduo! Kaip Angelo traukė ranką atgal iš netikėtumo ;)









Ar pasieksite finišą nepaliesdami laido (reikia perverti a la žiedą)?

Ar sugebėsite kūjo smūgiu užgesinti žvakės liepsną, esančią už kelių metrų?

Ir daug kitų nerealių užduočių... ;)