Allwetterzoo Münster (Trečia dalis).

Tai jau trečia pasakojimo apie Münster zoologijos sodą dalis. Niekaip neišsipasakoju, įspūdžių tiek daug, nors vežimu vešk ;)

Aplankėme ir gepardus.

Luciano ir Luana prie jų daugiau laiko praleido, o mudu su Angelo nuskuodėme prie pakylos, nuo kurios iš viršaus buvo galima stebėti žirafas.

Mums dar jų negana buvo :)

Paskui mes visi patraukėme pas liūtus.

Angelo demonstruoja stendą, kuriame surašyti klausimai apie liūtus ir atsakymai, kuriuos galima perskaityti atidarius langelius.


Štai ir liūtas su liūtėmis:

Vėliau mes patraukėme per tiltą link beždžionių karalystės.

Angelo nekantravo pamatyti gorilas.

Prie gorilų mes visi praleidome nemažai laiko. Mums labai patiko jas stebėti.

Ar radote šiame krūme pasislėpusią ilgauodegę beždžionėlę?

Pasak mokslininkų, gorilos tokios protingos, kad joms vieni niekai su pagaliuku perstumti medines kaladėles iš vienos dėžės pusės į kitą. Pabandėme ir mes :D

Schema, kuri parodo kiek ir ko per dieną suvalgo gorila, žmogus ir kiaulė. Išvada, žmogus šiuo aspektu panašesnis į kiaulę, o ne į gorilą:

Šimpanzių paplitimo zonos ir jų mimikos, bei ką jos reiškia:

Kaži kas tai per beždžionėlė su ilga uodega, tupinti medyje? Kažkaip neįsidėmėjau.

Viename iš šių narvų matėme tokias mažas dailias beždžionėles, vos ne pelės didumo. Lucianui jos iš pirmo žvilgsnio krito į akį, ir jis pasvajojo tokią beždžionėlę laikyti namuose. Aš mintyse pagalvojau, ačiū, namie džiungliško bardako nenoriu, užteks mums ir 1/2 katino ;)

Atsigrožėję beždžionėlėmis, Luciano ir Angelo nuėjo į dar kitą žaidimų aikštelę.

Mudvi su Luana likome prie beždžionių. Ir labai gerai padarėme, nes čia tuo metu pasirodė viena iš gyvūnų prižiūrėtojų, kuri pradėjo beždžionėms pro narvo grotas mėtyti keistus popierinius gniužulėlius. Aš, smalsi laputė, paklausiau jos, kas gi tų popierėlių viduje. O gi riešutai!

Netikėtai vienas gniužulėlis atsimušė į grotas ir nukrito ant žemės tarp narvo ir manęs. Aš atkreipiau prižiūrėtojos dėmesį, pakėliau tą popierinį gniužulėlį ir paklausiau, ar aš jį galėčiau įmesti beždžionėms į narvą.
Gavusi teigiamą atsakymą, išsišiepiau nuo vienos ausies iki kitos ir tik švyst, jau tas popierėlis gulėjo narve, kurį kaip mat pasičiupo ta beždžionė, kurią matote nuotraukos dešinėje, apačioje:

Tada pasirodė Luciano su Angelo. Kai pastarasis išgirdo, kad aš turėjau progos pamaitinti beždžionėlę, tai jis šiek tiek nosį nukabino.


Bet Angelo tuoj vėl pralinksmėjo, kai už kampo aptikome pingvinus ir juos galėjome glostyti ir glostyti. Tokie jie meilučiai, bet nepasakyčiau, kad švelnučiai :) Labai įdomus jų kailis, kaip minkšti šeriai.

Net Luciano neatsispyrė jų žavesiui - kaip pasilenkė tų pingvinukų paglostyti, taip ir nebeatsitiesė... :D

Kokie jie mieli padarėliai. Mes, kaip užkerėti, nebenorėjome nuo jų trauktis ;)


Laukite tęsinio ;)


Pirma dalis.

Antra dalis.