Katinėlis Zoro žaidžia slėpynių.

Mūsų katinėlis Zoro mielai žaidžia slėpynių. Taip gerai žaidžia, kad mes jį vos surandam.

Šeštadienį ryte mudu su Angelino klausėmės Kalėdinių giesmių salione. Mums kompaniją palaikė Zoro. Beišdykaudamas mūsų kačiukas apvertė ant grindų stovinčią gėlę. Pabėrė žemės ant grindų.
Angelino man atnešė šiupeliuką ir šluotelę. Uždarėm Zoro koridoriuj, kad jis mums netrukdytų rinkti žemių.
Viską greitai sutvarkėm ir tada pastebėjom, kad mūsų katuko nebėra koridoriuj. Patikrinom, ar durys į kitus kambarius uždarytos. Uždarytos! Tai kur po galais mūsų Zoro?! (Luciano tuo metu namie nebuvo.) Nelinksma daros. Aš šaukiu Zoro vardu. Angelo trepsi šlepetėmis. Lyg ir girdžiu miaukimą, bet Angelo per daug triukšmauja. Jam duodu ženklą ramiai pastovėti. Vėl šaukiu vardu mūsų katinėlį. Vėl girdžiu tylų miau miau. Iš kur jis sklinda? Juk mūsų koridoriuj beveik nieko nėra. Tik batų dėžė kampe stovi. Batų dėžė?! Bingo! Iš ten ir girdisi miaukimas...
Atidariau aš batų dėžę, ir ten (šalia sienos) radau Zoro.
Turbūt kažkuris iš mūsų batų dėžę blogai uždarė. Smalsuolis katukas per paliktą tarpą į jos vidų pateko. O nuo jo svorio batų dėžė užsidarė. Tikriausiai taip ir buvo, nes kitaip ir būti negalėjo :)

Vakar vakare sėdžiu salione. Durys uždarytos. Katinėlis Zoro žaidžia su drobine pelyte. Aš nelabai į jį dėmesį kreipiu, nes pildau savo blog`ą. Po kažkiek laiko pastebiu, kad katukas jau nebežaidžia. Tiksliau, kad jis vėl kažkur dingęs.
Aš jo ieškau ant kėdžių, po stalu, po sofa, už televizoriaus... vienu žodžiu, visur, bet jo nerandu!
Tada iš nevilties pradedu kviesti katinėlį vardu. Ir išgirstu jo murkimą. Apsidairiau - ant žemės jo nėra, o tas murkimas pakankamai stiprus ir labai gerai girdisi. O katinėlio nei kvapo... bet murkimas nesiliauja!
Lyg ir nuo sofos jis sklinda. Bet ten nieko nėra. Tik pusiau raudonas, pusiau juodas pledas guli sulankstytas. Įsižiūriu geriau: ant to pledo Zoro snūduriuoja (mūsų katinėlis juodas it smala) ir per miegus man murkia...